Lietuvos teatro vitrinos naujienomis dalinasi LRT

***

Prisiminimai dažnai yra tik fragmentai, trumpos akimirkos ar prisilietimai, iš kurių ir susideda gyvenimo koliažas. <…> Atmintis – neliečiama žemė. Bet joje apstu vaiduoklių. (Edith Eger, „Pasirinkimas“)

Antrojo pasaulinio karo metais Edith’a Eger kartu su savo mama, tėvu, seserimi ir kitomis žydų šeimomis pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Ji, baleto šokėja bei gimnastė, šoko mirties angelu vadinamam Josefui Mengelei. Tikėjimas, kad viskas, kas vyksta, yra laikina, kad netrukus išvys savo mylimąjį ir tėvus, padėjo Edith’ai atrasti stiprybės ir ištverti ne tik nesuvokiamą siaubą, žiaurumą, pažeminimą, nužmoginimą, alinantį darbą, badą, ligas, Mirties kelią, bet ir gyvenimą po to. „Kai mus išvadavo, buvau tokia silpna, kad net negalėjau kalbėti, neįstengdama pajudėti, gulėjau lavonų krūvoje. Tapome laisvi, bet nežinojome, ką su savo laisve daryti“, – pasakoja ji.

Prireikė ne vienų metų, kol Edith’a išmoko atleisti – ne tik kitiems, bet ir sau. Unikalia savo patirtimi ji kviečia visus kenčiančius stoti į akistatą su traumomis ir pasirinkti laisvę iš jų ištrūkti: „Jūs negalite pakeisti to, kas nutiko, negalite pakeisti to, ką padarėte ar kas buvo padaryta jums. Bet galite pasirinkti gyventi dabar.“

Edith’os Eger knygos „Pasirinkimas“ įkvėptame spektaklyje naudojant judesį, šokį, prisiminimų nuotrupas, lėles siekiama papasakoti istoriją moters, savo akimis mačiusios nesuvokiamą žmonijos žiaurumą, ilgus metus viduje slėpusios prisiminimus ir ilgainiui supratusios, jog tikroji laisvė, tikrasis išsivadavimas iš kalėjimo įvyks tada, kai ji išdrįs sugrįžti ten, iš kur daugelis nebegrįžo.

„Aš tęsiu savo dualumo kelionę. Ieškau gyvo ir negyvo transformacijos. Judesys, figūra ir žmogus… Scenoje skraido žmogaus atplaišos, kiautai, buvusio gyvenimo prisiminimai, kurie yra tik „fragmentai, trumpos akimirkos ar prisilietimai, iš kurių ir susideda gyvenimo koliažas“. Mes nuolat gyvename tarp jų. Jie apgaubia, trukdo, o kartais stumia pirmyn. Galvoju, kad svarbu susitikti su savo vaiduokliais, pasižiūrėti jiems į akis ir paleisti. Rinktis gyvenimą, šviesą“, – sako spektaklio režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.

***

Gintarė Radvilavičiūtė – režisierė, dailininkė, lėlių kūrėja, Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė. Tai viena įdomiausių šiuolaikinio Lietuvos teatro menininkių, išsiskirianti autentiškais režisūriniais sprendimas, jungiančiais vizualųjį ir judesio meną, nuolat eksperimentuojanti su spektaklių vizualiuoju pasakojimu bei lėlių kūrimui naudojamomis medžiagomis.