Nataša Živković: burnešų istorijos jaudina žmones, kuriems rūpi lyties klausimai
2022-06-25
Nataša Živković (g. 1981) – choreografė, šokėja, aktorė ir pedagogė iš Slovėnijos, kurianti skirtingose scenos meno srityse. Baigusi baleto mokyklą, pasirinko šiuolaikinį šokį ir bendradarbiavo su įvairiais choreografais. Jos debiutinis spektaklis „Antras šansas pirmajai meilei (išsivaduoti iš Nace Junkaro)“ (prodiuseris „City of Women“), nagrinėjantis motinos ir dukters ryšį, bei kiti jos šokio ir teatro pasiekimai 2009 m. pelnė jai „Zlata ptica“ apdovanojimą. Jos spektaklis „Tėvo labui“ (2014) tiria tėvo ir dukters santykius, o naujausias darbas „Kvadratas“ (2020) užbaigia šeimos trilogiją. 2016 m. ji vaidino ir bendradarbiavo kuriant spektaklius „Jei esi laimingas“ („Bunker“), „Atgal laiku“ (Liublianos lėlių teatras) ir „Tiesiog kartais atrodyti kaip visi kiti“ („Emanat“). Jos monospektaklis „Sūnelis“ (2018, „City of Women“) laimėjo pagrindinį Tarptautinio kylančių atlikėjų festivalio ACT Bilbao mieste Ispanijoje prizą. Šis spektaklis bus parodytas festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje.
Kaip jūsų, kaip menininkės, veiklos raida susijusi su Balkanų kultūra, jos bruožais, simbolių pasauliu ir psichologija?
Gimiau Jugoslavijoje, tada ryšys su Balkanais buvo daug organiškesnis ir gyvesnis – Slovėnija buvo kryžkelėje tarp Balkanų ir Vakarų. Iš vienos pusės ji ribojasi su Austrija ir Italija, iš kitos – su Vengrija ir Kroatija. Mano tėvas gimė Juodkalnijoje, o aš vis dar turiu ten ir Serbijoje gyvenančių giminių.
Savyje Balkanus jaučiu kaip kilmę, kraują ir tai mane visada domino asmeninių ir meninių ieškojimų kelyje. Per Balkanų karus jungiamoji gija buvo nukirsta. Ilgai nemačiau artimųjų. Todėl manau, kad Juodkalnijos moterų kultūros istorijos tyrinėjimas man buvo būdas atkurti ryšį su tėvo žeme.
Kaip šių dienų kontekste plėtojasi ir susipina moteriškumo ir vyriškumo sampratos, lyginant su albanų burnešų (moterų, davusių skaistybės įžadą ir tapusių vyrais) laikotarpiu? Spektaklyje „Sūnelis“ teigiate, kad lyties pokytis pasireiškia ne tik per aprangą, bet ir elgesį. Ar burneša galėtų egzistuoti kaip lyties takumo ir atitinkamų pažiūrų simbolis?
Spektaklio „Sūnelis“ idėją pradėjau plėtoti dalyvaudama dvimečiame projekte „Performing Gender“, kuris yra finansuojamas ES ir sieja penkias Europos šalis. Tai buvo meninė kelionė tyrinėjant įvairius lyties aspektus – kaip ji veikia socialinėje, istorinėje ir kultūrinėje erdvėje. Kaip pasireiškia tapatybės politikoje, susijusioje su translytiškumu, nebinariškumu ir t.t., ir kaip tai gali paveikti žmonių gyvenimus.
Susidūriau su burnešų nuotraukomis ir jų atvaizdai mane tiesiog sukrėtė – iškart supratau, kad tai bus mano tyrinėjimų sritis. Nuotraukose užfiksuotos moterys atrodė kaip vyrai. Jos gyveno kaip vyrai. Jų transformaciją lėmė sociokultūrinis kontekstas – jos persirenginėjo ir gyveno atšiaurų gyvenimą. Todėl jų lytis buvo pakeista atlikus ne medicininę, o socialinę operaciją. Burnešų reiškinys mums daugiau pasako apie specifinę, itin patriarchalinę visuomenę, o ne apie autonomiją ir laisvę apsispręsti dėl savo lyties tapatybės. Nors lyties keitimo priežastys anuomet ir dabar skiriasi, tačiau aktualumas toks pats. „Atmetu savo moteriškumą, nes nebegaliu gyventi šioje odoje“, – ar tai darau dėl to, kad su beveik jokių teisių neturinčiomis moterimis elgiamasi labai blogai, ar dėl to, kad atmetu biologinį kūną, kuriame gimiau?
Koks jūsų požiūris į tai, kaip dabartinė visuomenė apibrėžia lytį, ir kiek ji geba priimti kitą ir jo skirtumus?
Suvokimas pamažu plečiasi. Vakaruose diskusijos apie lytį daug plačiau paplitusios nei kitose pasaulio dalyse. Jos virto tapatybės politikos aspektu: vyksta kova dėl mažumų teisių ir pripažinimo. Jaučiu, kad diskusija labai reikalinga, tačiau kartais politiškumo sąvoka vartojama netinkamai. Taip atsitinka, kai lyčių tapatybės problema tampa mados išraiška. Jaučiu, kad tada problemos politiškumas ir mes patys paskęstame maskarade. Tai viena iš priežasčių, kodėl mano spektaklio „Sūnelis“ scenografijos pagrindas yra podiumas. Toks pasirinkimas – šiek tiek ironiškas „mados“ ir dabartinio lyčių klausimo populiarumo komentaras.
Vis dėlto džiaugiuosi, kad atsiveria galimybių laukas, kad mes, kaip visuomenė, einame toliau nuo heteronormatyvios lyčių sampratos ir visko, kas daro jai įtaką: santykių, visuomeninių struktūrų, aiškiausiai pastebimų šeimos koncepcijos atveju. Kas yra queer šeima? Kaip lyčių takumas gali paveikti galios struktūras? Kas slypi anapus heteronormatyvumo? Jaučiu, kad egzistuoja tam tikras lėtai kintančio lyčių supratimo poveikis. Pavyzdžiui, esu vidurinės mokyklos mokytoja, ir dabar pasitaiko, kad pas mane atėję mokiniai klausia, ar galiu į juos kreiptis lyties įvardžiu, kuris nėra jiems suteiktas gimstant. Jie vis dar droviai užduoda šiuos klausimus. Vis dėlto prieš dešimt metų to tikriausiai nebūtų galėję nutikti. Slovėnų kalba labai jautri lyčių atžvilgiu (visi veiksmažodžiai yra arba vyriškos, arba moteriškos giminės). Šiuo metu bandoma kvestionuoti binarinį ir vyriškąjį norminį mūsų kalbos pobūdį, ypač numanomą vyriškosios giminės neutralumą.
Kokios moteriškumo ir vyriškumo sampratos vyrauja šiandien? Ar keičiasi status quo? Ar tai yra kai kurių žmonių vidinė kova, kurią jūs taip pat vaizduojate savo spektaklyje?
Kadangi pasaulį stebiu iš feministinės perspektyvos, matau daugybę atvejų, kai su moterimis elgiamasi skirtingai dėl jų lyties. Tai susiję su patriarchato lygiu tam tikroje visuomenėje, jis turi daug (ne)sąmoningų pasekmių ir padarinių kasdieniame moterų ir, pridurčiau, vyrų gyvenime. Pradedant tuo, kaip auklėjame vaikus šeimoje ir švietimo sistemoje, baigiant darbo užmokesčio skirtumais – stiklinėmis lubomis, kurios vis dar neabejotinai egzistuoja. Moteris, kaip viešas asmuo, bus dažniau kritikuojama ar bus aptariama jos išvaizda ir apranga. Tarkim, aukštesnio tono balsas nebus girdimas taip pat kaip vyro, veikiau gali būti greitai apibūdintas kaip isteriškas, priklausantis moteriai, nekontroliuojančiai savo reakcijos. Kai kuriose pasaulio dalyse moteriškos lyties vaisius net negauna galimybės gimti, jis aborto būdu pašalinamas iš gimdos. Selektyvių lyčiai abortų klausimu, tarkim, Juodkalnijoje, vis dar vyksta visuomenės informavimo kampanija #Unwanted (#Nepageidaujama). Taigi, kalbant apie feministinį požiūrį, visos iki šiol laimėtos kovos, pasiektos pergalės nėra amžinos ir galime pastebėti, kad Europoje (Lenkijoje, Vengrijoje) ir JAV (JAV Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželį nutraukė konstitucinę teisę į abortą) vyrauja stiprus neokonservatyvizmas.
Skaudu matyti, kad buvo laikai, kai Balkanai ir visas pasaulis vieną lytį laikė garbingesne už kitą. Ar garbės klausimas tebėra aktualus ir šiandien? Ar analizavote šią idėją, kurdama spektaklį?
Taip, sutinku, kad labai skaudu matyti, jog moterys taip ilgai neturėjo balso ir galios, leidžiančios įgyti privilegijų, tolygių vyrams. Žinoma, tai buvo būdas privilegijuotai lyčiai kontroliuoti „antrąją lytį“, nes moterys buvo ir tebėra nepaprastai galingos, – taip pat ir dėl to, kad jos gimdo naują gyvybę arba nusprendžia jos negimdyti, todėl yra pernelyg pavojingos. Dar ir šiandien logika turi vyriškąją pusę, o biologija (gamta, kūnas, maistas ir t.t.) – labiau moteriškąją. Šimtmečiais moterys buvo išstumtos iš viešosios visuomenės, pažvelkime vien į tai, kada moterys įgijo teisę balsuoti – pagrindinį demokratijos įrankį, – Šveicarijoje tai įvyko tik 1971 metais! Nustebau ir apsidžiaugiau pamačiusi, kad Lietuvoje tai buvo jau 1918 metais.
Balkanuose garbės aspektas nuo viduramžių buvo stipriai įgyvendinamas pasitelkiant albanų Kanuną – tradicinių paprotinių įstatymų rinkinį, kuris reguliavo visus gentinės visuomenės aspektus. Garbės sąvoka buvo tokia svarbi būtent todėl, kad išmokytų vyrus orumo, pakylėtų virš gyvuliško elgesio ir organizuotų visuomenę pagal tam tikras taisykles. Ji tapo tokia nepaprastai svarbi, kad vardan jos buvo galima eiti ir nužudyti kitą žmogų (kraujo kerštas). Manau, kad garbės jausmas šiandien yra išlikęs ir giliai įsišaknijęs visoje Balkanų visuomenėje. Šiam jausmui būdinga stipri vyriška energija, bet tai nereiškia, kad moterys čia nedalyvauja. Taip pat yra ir su visa patriarchaline sistema – ją valdo vyriška galia ir palaiko moteriškas pasyvumas.
Jūsų spektaklyje matome klūpėjimo ir kojų plovimo sceną. Kur šiandien pastebite, kad viena lytis atsiklauptų prieš kitą? Kodėl mes vis dar turime klūpėti arba priversti kitus atsiklaupti, kad pasijustume garbingi, gerbiami, galingi?
Kai pats popiežius atsiklaupia, kad nuplautų kojas „paprastiems“ žmonėms, tai yra ritualinė ir formali aukščiausio nuolankumo išraiška – nusižeminimas. Jis susijęs ne tiek su lytimi, kiek su hierarchine galios struktūra, kuri tik akimirkai apsiverčia aukštyn kojomis, kad paskui vėl išliktų, regis, amžina tvarka. Bet vėlgi popiežius yra vyriška figūra, kaip ir visi pagrindiniai katalikiškojo pasaulio veikėjai, – moterys yra tam, kad jais rūpintųsi, ir jos dažniausiai klūpo.
Kokio tipo simbolis šiandien yra burneša?
Šiandien burneša yra tam, kad mums parodytų, jog persirenginėjimas ir buvimas translyčiu be medicininio virsmo yra ne XXI a. aspektas, o labai sena moterų strategija, padedanti išgyventi stipriai patriarchalinėje aplinkoje. Tam, kad įgytų vyrų privilegijas ir pagarbą visuomenėje, jos aukoja savo moteriškumą, seksualumą ir galimybę turėti šeimą. Burnešas galima vertinti iš įvairių perspektyvų, tai priklauso nuo stebėtojo akies: jas galima laikyti patriarchalinės santvarkos aukomis arba garbingomis didvyrėmis / herojėmis, kurios pasiaukojo dėl šeimos garbės. Dėl to paaukoto gyvenimo burnešos visuomenėje yra labai gerbiamos. Bet tai kuria stipriai binarinį pasaulį. Lytis veikia juoda–balta principu: tu esi arba vyras, arba moteris, nėra erdvės tarp jų. Štai kodėl vyriškas kostiumas toks svarbus – ne tiek vardai ir įvardžiai, kiek tai, kaip žmogus atrodo ir elgiasi išorėje. Spektaklyje „Sūnelis“ nuo binarinės, juodos–baltos logikos einama sklandesnio ir androginiškesnio fiziškumo link.
Jaučiu, kad žmones, kuriems rūpi lyties klausimai, jaudina burnešų istorijos ir visas spektaklis, nes jis kelia klausimus, žadina jausmus, o kai kuriems galbūt suteikia erdvės susitapatinti, nes jie taip pat gyvena lytyje (vaidmenyje), kuris skiriasi nuo jų biologinės lyties – kūno, kuriame gimė.
Kalbino Ignas Zalieckas
Pokalbis publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“
