Kaip sukurti geriausią visų laikų spektaklį. Pokalbis su Urošu Kaurinu ir Vito Weisu
2022-10-04
Urošas Kaurinas ir Vito Weisas – Slovėnijos teatro aktoriai, šokėjai, atlikėjai, autoriai, apdovanojimų pelnę scenos menininkai, dirbantys valstybiniuose ir nevalstybiniuose teatruose bei įvairiuose projektuose. Kaip aktorius, Kaurinas Lietuvos žiūrovams pažįstamas iš į 2021 m. „Sirenų“ programą įtraukto spektaklio „Mūsų smurtas ir jūsų smurtas“ (rež. Oliver Frljić, Slovėnijos jaunimo teatras, 2016). Šių metų festivalio tarptautinėje programoje bus rodomas jų spektaklis „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ (2018). Tai antroji spektaklių trilogijos „Herojus“ dalis.
Koks jūsų ryšys su festivaliu „Sirenos“?
Urošas Kaurinas: Apie jį sužinojau, kai jo meno vadovė Kristina Savickienė atvyko į šiuolaikinio slovėnų teatro vitriną Liublianoje ir Maribore. Pakeliui iš Liublianos į Mariborą aptarinėjome kolektyvo „Beton Ltd.“ spektaklį „Große Erwartungen / Didieji lūkesčiai“ (2018), kurį ji matė ir norėjo pakviesti į festivalį, aš ją drąsinau ir pasisakiau už jį. Laimė, po mūsų pasirodymo ji taip pat susidomėjo projektu „Herojus“ ir pakvietė mus atvykti į 2021 m. „Sirenų“ festivalį. Deja, tuo metu su šiuo projektu negalėjome atvažiuoti į Lietuvą, tačiau praėjusiais metais festivalyje vaidinau su Slovėnijos jaunimo teatru.
Vito Weisas: Apie „Sirenas“ išgirdau iš Urošo, tada susipažinau su Kristina. Ilgainiui pradėjau skaityti apie festivalį ir tyrinėdamas archyvą sužinojau jo istoriją. Supratau, kad „Sirenos“ yra kontekstualus teatro festivalis. Nekantrauju jame dalyvauti, ypač po to, kai dvejus metus atidėliojome atvykimą.
Šiemet festivalyje pristatysite spektaklį „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“. Gal galite plačiau papasakoti apie jo atsiradimą?
U. K.: 2011 m. pradėjome plėtoti idėją kartu sukurti ilgalaikį projektą. Jį galima būtų įsivaizduoti kaip teatro serialą. Kiekvieną kartą scenoje tie patys du aktoriai pasakoja skirtingas istorijas. Iš pradžių beveik dvejus metus nesėkmingai bandėme gauti finansavimą. Tada idėją pristačiau Slovėnijos jaunimo teatro direktorei. Taigi, bendradarbiaujant su mūsų pagrindiniu prodiuseriu „Moment“ iš Mariboro, gimė spektaklis „Herojus 1.0“. Per pastaruosius kelerius metus sukūrėme dar du projekto „Herojus“ spektaklius.
V. W.: Nuo pradžių nusprendėme, kad „Herojus“ bus ilgalaikiu bendradarbiavimu paremtas projektas. Galbūt net truksiantis visą gyvenimą… Dėl to viena iš šio projekto varomųjų jėgų yra ambicija. Pavyzdžiui, „Herojus 1.0“ pasakoja apie mus kaip herojų duetą, bandantį išgelbėti pasaulį per meną, kūrybą ir atspindėti tipišką jauno žmogaus ir kūrėjo poziciją, kai jis pamato, kad yra sąlyginai nereikalingas visuomenei. Vėliau spektaklyje „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“ ėmėmės analizuoti teatrines ambicijas. Šią antrąją dalį ir pristatysime festivalyje. Pjesėje klausiame savęs, kaip sukurti geriausią visų laikų spektaklį, visų pasirodymų pasirodymą. Kaip sukurti darbą, kuris iš esmės skirtas tam, kad aktorius nuogas atsistotų scenoje ir ją išnaudotų iki paskutinio prakaito lašo? Parodytų savo esmę – viską, ką jis moka ir gali.
Trečioje projekto dalyje „Herojus 3.0 – daugiau nei žodžiai“ nevartojame žodžių. Norime, kad tai būtų fiziškas ir vaizdingas spektaklis, nes pastebėjome, kad žodžiai tapo nereikalingi ir įkyrūs. Tik scenoje ir liudininkų akivaizdoje norime įpjauti tai, kas neišsakoma.
Visi jūsų kūriniai vadinasi „Herojus“. Kas tai jums – asmuo, forma, veiksmas?
U. K.: Iš pradžių mus domino bendras herojaus įvaizdis. Tyrinėjome antikinius ir klasikinius herojus. Vėlesnėje proceso dalyje diskutavome apie herojus populiariojoje kultūroje ir apie tai, kas yra herojiškas poelgis. Dabar, kai apie juos galvoju, nematau klasikinio įvaizdžio. Šiuo metu jis beveik visiškai susietas su mūsų pasirodymu / projektu.
Ši tema mane žavi tuo, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viskas intensyvu ir greitai keičiasi, mūsų spektaklis prisitaiko ir suteikia žodžiui „herojus“ skirtingas reikšmes ir perspektyvas. Dėl projekto koncepcijos galime mąstyti ir dirbti su įvairiomis temomis – feministiniais judėjimais, politinio korektiškumo klausimais ir pan. Tai suteikia mums laisvės. Tačiau ji visada susijusi su auka.
V. W.: Mes esame ištikimi nesėkmės perspektyvai. Mūsų darbas visada su ja susijęs. Svarbu patirti nesėkmę, nes tik tada gali pakilti. Taip pat norime, kad žiūrovai galėtų priimti skirtingas perspektyvas: kaip elgiamės su nesėkme ir kaip su ja kovojame. Šiuo atveju visada esame ties riba.
Kodėl pasauliui reikia didvyrių? O gal didvyris sukuriamas anksčiau, nei mums jo prireikia?
V. W.: Per kūrybinį procesą daug apie tai kalbėjome. Pasauliui vis dar reikia vilties. Žiūrovai šią mintį išreiškė pamatę „Herojų 2.0“. Jiems viltis siejosi su nauju požiūriu į gyvenimą, naujomis galimybėmis.
Kitas mūsų herojiškumo aspektas – atvirumas. Mes norime žinoti, kas tai yra. Šis klausimas taip pat susijęs su nuoširdumu atliekant pasirodymą scenoje ir pristatant temą, su kuria dirbame. Mums jis taip pat slypi aktorių ir žiūrovų ryšyje. Norime, kad žmonės galėtų pamatyti mūsų spektaklį ir su juo susitapatinti.
U. K.: Svarbu pabrėžti, kad savo pjese nesiekiame atlikti herojiško veiksmo. Stengiamės kurti teatrą protingu ir smagiu būdu, kuris galėtų sujungti žmones plačiuose kontekstuose. Tam tikra prasme užsiimame heroizmu, kurdami teatrą masėms, bet kartu tai darome pagal savo diktuojamas sąlygas.
Spektaklyje „Herojus 2.0“ keliate mintį, kad aktorius turi gebėti atlikti daug veiksmų vienu metu ir būti perfekcionistas. Ar ši tobulumo ir sunkaus darbo mašina stumia pasaulį į priekį, ar į savidestrukciją?
U. K.: Iš mūsų perspektyvos tobulumas yra destrukcijos priešingybė. Mums tobulumo idėja asocijuojasi su kokybe ir sunkiu darbu. Tačiau ją visada lydi nesėkmės galimybė, kuri mums yra spektaklio formavimosi pradžia. Taip jaučiamės esą ne vieni.
V. W.: Lengviau užmegzti ryšį su žiūrovais, jei patvirtiname, kad esame teatre ir tuo pat metu čia galime pralaimėti ir laimėti. Galbūt eidami per nesėkmę galime įveikti trūkumus? Informacija, kurią gauname iš nepasisekimų, padeda mums kurti bendravimo būdą. Priimame faktą, kad esame už žiūrovų laiką atsakingi menininkai. Be to, bendraudami turime pripažinti, kad nebūsime protingesni nei esame. Mus išlaisvina mintis, leidžianti savo meno nepriimti kaip ko nors didesnio už žiūrovus. Todėl turime rasti būdą bendrauti. Visada stengiamės išvengti situacijos, kai žmonės ima abejoti savo gebėjimu suvokti spektaklį.
Ar maksimalumas jūsų spektaklyje reiškia aukščiausią kokybę, ar plačiausią mąstymą, ar didžiausią kūno pajėgumą? Kitaip tariant, ar jūsų spektaklis yra bandymas nustatyti ribas, ar beribių galimybių paieškos?
U. K.: Tai mums labai svarbi tema. Per repeticijas pabrėžiame, kad turime žinoti savo ribas. Ne tik fizines, bet ir finansines, kultūrines bei visus kitus aspektus.
V. W.: Kiekviename spektaklyje stumiame save iki ribų. Kartais jas net peržengiame. Tik tada galime visiškai atsiduoti veiksmui. Tai susiję su beprotišku tikėjimu tuo, kas esame ir ką mums reiškia mūsų darbas, mūsų idėjos ir išraiškos būdai.
Kokia žiūrovo vieta tobulame spektaklyje?
U. K.: Pirmiausia mes priimame jų poziciją – juos matome ir pripažįstame. Be to, žiūrovams leidžiame suprasti, kad jie turi tik sėdėti ir stebėti spektaklį. Tarkim, prieš prasidedant renginiui parduodame bilietus ir surenkame žiūrovų paltus. Taip su jais sąveikaujame ir užmezgame ryšį.
V. W.: Taip norime išlaikyti spektaklio kontrolę visą laiką. Šis noras susijęs su tikslumo siekiu ir tikėjimu spektaklio struktūra. Pagaliau, juk tai žaidimas, kurį žaidžiame kartu su žiūrovais.
Kalbino Ignas Zalieckas
Pokalbis publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“
