Audioturas „Rietavo sodininkas” – tarp realybės ir fikcijos

2023-10-06

Tęsdamos kūrybinių rezidencijų programą Lietuvos regionuose, „Sirenos” kartu su audioteatru „Bilietų nėra” pernai dėmesį skyrė Šiauliams, o šiais metais pristato Rietavo miestui skirtą audioturą. Į gimtąjį miestą sugrįžęs kompozitorius Andrius Šiurys drauge su dramaturgu Rimantu Ribačiausku kviečia į garsinį pasivaikščiojimą po Rietavo dvaro parką. Sodininko Bronislovo Saponkos asmenybės įkvėptas pasakojimas primins, kad istorinė atmintis apima ne tik klestėjimo, bet ir vėlesnius bei daug sudėtingesnius Rietavo laikotarpius. 

Su Andriumi Šiuriu ir Rimantu Ribačiausku kalbėjomės apie teksto ir garso sintezę, tikrovės ir fikcijos lydinį ir dokufikcinio interviu siūlomus potyrius.

Kodėl Rietavas ir jo dvaro parkas?

Andrius: Prodiuserė Rasa Kregždaitė jau ne pirmus metus plėtoja įvairių Lietuvos miestų pristatymą audioturais, o į jų kūrybinį procesą įtraukia vis kitus menininkus. Su ja susipažinome gal prieš septynerius metus, kartu su Migle Anušauskaite vystydami projektą „Garso komiksai“. Gal dėl to po kelerių metų prisiminusi mane, prodiuserė pasiūlė imtis Rietavui skirto audioturo kūrimo. Tuo labiau, aš ir pats iš Rietavo! 

Proceso pradžioje svarstėme kurti istorinį gidą apie miestą: pristatyti bažnyčią, muziejų, muzikos mokyklą, žinoma, įtraukti ir Oginskių palikimą. Bet prie komandos prisijungęs dramaturgas Rimantas išgrynino audioturo idėją ir pasiūlė kalbėti tik apie Rietavo dvaro parką. Taip ir padarėme. 

Koks dokumentikos ir fikcijos santykis pasakojime? 

Rimantas: „Rietavo sodininko“ pagrindinė dramaturgijos ašis yra radijo interviu tarp ilgamečio Rietavo dvaro parko sodininko Bronislovo Saponkos ir įsivaizduojamo žurnalisto. Šis pokalbis tikrovėje neegzistavo. Vis dėlto, girdimas interviu yra sukonstruotas remiantis Vyto Rutkausko sudaryta knyga „Rietavas“, gamtos mokslininko, Rietavo istoriją tyrinėjusio agronomo Justino Kontrimo rankraščiais, kitais šaltiniais. Tokio tipo fikcinis interviu ir paraleliai naudojama viena kita ištrauka iš dokumentinių tekstų kalba apie Rietavo parką kūrusius kunigaikščius Oginskius, ten dirbusius žmones, puoselėtus augalus, parko kaitą, sunykimą ir atgimimą.

Papasakokite plačiau, kodėl pasirinktas dokufikcinis interviu formatas? Kokias kūrybines, pasakojimo galimybes atveria pasirinktas žanras?

Andrius: Šį žanrą pasiūlė Rimantas, ir jis puikiai pritiko! Leido patogiai varijuoti tarp istoriškumo ir laisvos kūrybos. 

Įdomu tai, kad nemažai rietaviškių po audioturo pristatymo dalinosi, kad interviu jiems pasirodė esantis tikras. Toks jų girdėjimo ir suvokimo būdas kūrinio patirties tikrai negadina. Tikiu, kad sodininkas Saponka kažką panašaus ir būtų pasakęs.

Rimantas: Siekėme interviu priartinti prie 1938-ųjų metų realybės, norėjome, kad jis skambėtų būtent taip, kaip galėjo skambėti tada. Tiesa, tuo metu radijas Lietuvoje veikė vos 12 metų ir turėjo labai savitą bei griežtą žanrinę struktūrą, kurioje tokio tipo pokalbiai, ko gero, neegzistavo. Tačiau mums vis tiek norėjosi jį pasendinti ir sukurti tikrovės iliuziją. 

Kokią atmosferą norite sukurti naudodamiesi dokufikcinio interviu formatu? 

Rimantas: Kai Andrius Šiurys, istorikė Regina Šiurytė-Šimulienė ir prodiuserė Rasa Kregždaitė pirmą kartą nusivedė mane į parką, pajutau jame ryškų žmogaus ir gamtos santykį. Po to, kai Rietavo dvaras buvo apleistas, gamta parką beveik visiškai atsiėmė iš žmogaus, o dabar žmogus jį vėl atsikovoja, „civilizuoja“. Tada ir supratau, kad norisi panardinti klausytoją į parko gelmę ir paskatinti jį atkreipti dėmesį į istorinius sluoksnius, užkoduotus pačioje erdvėje, įsirašiusius į jos atmintį.

O kaip atmosferą šiame audioture kuria muzika? Kokį Rietavo dvaro parką ji atskleidžia?

Andrius: „Rietavo sodininke“ skambanti muzika kuria nostalgišką parką, kiek melancholišką – dvaro nebėra, plytos išnešiotos. Parkas suskamba kaip rūkas, kaip migla su liūdesio prieskoniais. Dramaturgas Rimantas kūrinio pabaigoje subtiliai perteikia mintį, kad medžiai vienas kitam perduoda informaciją kaip išgyventi. O mums, žmonėms, reikia kolektyvinės, kultūrinės atminties, be kurios negalėtume išlikti.

Pats parko garsovaizdis buvo kuriamas pasinaudojus specialia technologija, angliškai vadinama dummy head. Tai yra dirbtinė originalaus dydžio galva, su abiejose ausyse įmontuotais mikrofonais. Laikydamas tą galvą praėjau visą maršrutą ir fiksavau paukščių balsus, medžių šlamėjimą, vėją, žingsniavimą per žvyrą ar lapus. Tokio tipo garsinis takelis padeda susitapatinti su erdve.

Kokie dar garsiniai intarpai girdimi „Rietavo sodinine“, kokios vyrauja muzikinės temos? 

Andrius: Mechaniškai kalbant, muzikinės temos užima taikomosios muzikos funkciją, jos esmė – atmosferos kūrimas. Audioture girdimos temos nekuria atskirų naratyvų, jos lydi pasakojimą, toks ir yra jų tikslas – padėti klausytojui sekti istoriją. Aišku, muzika turi stebuklingą galią išryškinti ir sustiprinti nuotaikas, pojūčius.

Būtų galima išskirti tris atsikartojančias pagrindines temas: viena jų, šiek tiek pozityvesnė, skamba kūrinio pradžioje ir kartojasi vietoje, kurioje daugybė rietaviškių balsu vardija augalų pavadinimus. Antroji tema kiek labiau nostalgiška, o trečioji, pati svarbiausia – Mykolo Kleopo Oginskio polonezo motyvai. Specialiai šiam audioturui polonezą įrašė pianistė Julija Bagdonavičiūtė. „Rietavo sodininke“ girdime skirtingas šio kūrinio variacijas: grojama naudojant tik kairę ranką, akordus ar pagrindinę melodinę linija, taip pat polonezą sulėtiname, jį harmonizuojame. Audioture galima aptikti daug netiesioginių šio kūrinio motyvų, tačiau originalas nuskamba tik kartą. Šis Mykolo Kleopo Oginskio kūrinys pasirinktas neatsitiktinai, miestelyje jis turi išskirtinę reikšmę ir kone kiekvienam rietaviškiui yra pažįstamas iki ašarų.

„Rietavo sodininkas” – tai dokufikcinis interviu, jame pinasi istoriniai motyvai bei fikcija, kuriuos lydi skirtingos muzikinės temos, polonezo variacijos, šis audioturas tarsi esė. Kaip jame sudera menas ir funkcija?

Andrius: Iš tiesų mes stengėmės sukurti šia prasme nepertraukiamą kūrinį bei kiek įmanoma sulieti meną ir funkciją. „Rietavo sodininke“ perteikiama istorinė informacija pasakojama iš personažų perspektyvios (Saponkos ir žurnalisto), o pačių rietaviškių lūpomis skambančią informaciją stengėmės taip pat paversti kūrinio menine dalimi. Nežinau, ar istorinė, ar meninė dalis čia yra svarbesnė – matyt abi vienodai reikšmingos. Svarbiausia – balansas.

Kaip manote ar pavyko šį balansą išlaikyti?

Andrius: Tikiuosi, kad taip, nors savo kūryba vertinti sunku ir net jautru. Tuo labiau, su kūriniu praleidus ilgą laiką kuriasi itin artimas santykis, tampa sunku vertinti adekvačiai.

Dėl šios priežasties ir yra svarbi klausytojo perspektyva. Ar sulaukėte atgalinio ryšio po pirmojo „Rietavo sodininko“ pristatymo?

Andrius: Tikrai taip, ir nemažai. Kūrinys buvo pristatytas per šv. Mykolo šventę, kuri Rietave yra kone svarbiausia metuose. Pristatydami kūrinį jautėme net šiokią tokią euforiją. 

Kokia yra jūsų mėgstamiausia frazė iš „Rietavo sodininko“?

Andrius: Tikrai turiu tokią frazę! Ji kalba apie žmogaus beprotybę, o skamba kažkaip taip: kai asmuo išprotėja, jo smegenys sudžiūva lyg medžio rievė. Šis teiginys groteskiškas, bet ir poetiškas, jame atsiskleidžia stebuklingas santykis tarp žiaurumo ir lyrizmo. Panašiai kaip ir sodininko profesija, viena vertus, itin ūkiška, kita vertus, poetiška.

Rimantas: Pabūsiu truputį sentimentalus ir pasakysiu frazę, kuri iš tikrųjų priklauso sodininkui Saponkai: „Gėlės atskleidžia savo paslaptis tik tiems žmonėms, kurie jas iš tikrųjų myli“. 

Tęsiant šią mintį norėčiau paklausti kokios emocijas kyla klausantis audioturo ir vaikštant po Rietavo dvaro parką?

Rimantas: Kai kuriu tokias įvietintas medijų patirtis, jos dažniausiai gimsta po truputį – atsiranda gabalėlis teksto, tada jo garsinė interpretacija, vėl kitas fragmentas… Dėl to negaliu patirti kūrinio visumos „šviežiai“, kaip žiūrovas. Su „Rietavo sodininku“ buvo šiek tiek kitaip – jo garsinis peizažas gimė atidavus kompozitoriui visą tekstą. Galėjau patirti jį „žiūroviškai“, nes pirmą kartą išgirdau jau visą kūrinį. Vėliau, aišku, jau vaikščiojau su užrašų knygute rankose ir fiksavau, ką norėtųsi pataisyti.

Tikrai vilioja nuvykti į Rietavą ir būtent jo dvaro parke išgirsti audioturą. 

Rimantas: Taip, esant progai, parke jo klausytis geriausia, nes būtent ten kūrinys suskamba taip, kaip turi suskambėti. Čia puiki proga pakviesti žmones į Rietavą. Ir ne tik dėl mūsų kūrinio. Miestelyje yra puikus kultūros centras ir muziejus, italas Fabio picerijoje „Ballaro“ kepa neįtikėtinai skanias picas, o „Saldetos“ kepykloje būtina paragauti kultinio obuolių ir jogurto pyrago (tik reikia suspėti iki pietų, nes vėliau nelieka).

Audioturas bus vieną kartą pristatomas ir Vilniuje, spalio 6 dieną Bernardinų sode. Kokį „Rietavo sodininką” išgirsime čia?

Andrius: Kūrinys išliks nepakitęs, tik pasivaikščiojimas laisvesnis, nesužymėtas rodyklėmis. Vilniuje pasirinkimas kur eiti priklausys tik nuo pačių dalyvių. Aš pats rekomenduočiau pirmas dešimt minučių pavaikštinėti po kultūringą parko pusė, o pasakojimui pradėjus plėtotis apie karą, pereiti į gamtiškesnę pusę, anapus Vilnelės. 

Gal turite praktinių patarimų klausytojui, kaip šis turi ateiti nusiteikęs? 

Andrius: Man atrodo, svarbu nusiteikti panašiai kaip einant į teatrą ar kiną ir nesinaudoti telefonu. Norisi paskatinti klausytojus koncentruotis į patyrimą, pabūti tarp gamtos ir istorijos. 

Ir pabaigai – kokie yra šio audioturo ateities planai?

Andrius: Prodiuserė Rasa po premjeros buvo užsiminusi apie planus dalyvauti radijo festivaliuose ir versti kūrinį į anglų kalbą. Tikimės „Rietavo sodininką“ pristatyti plačiam pasauliui. 

Rimantas: O čia, Lietuvoje, audioturas visiems bus pasiekiamas QR kodu, kurį bus galima rasti Rietavo dvaro parke. Informaciją apie audiogidą bus galima rasti ir lankantis Rietavo krašto muziejuje, o žmonės, neturintys galimybės naudotis telefonu, ten gali pasiskolinti mp3 grotuvus su ausinėmis. 

Turbūt labiausiai žavinti audioturų savybė yra ta, kad po premjeros juos tarsi visi pamiršta, bet iš tikrųjų jie ima gyventi savarankišką gyvenimą. Žmonės juos atranda dažnai netikėtai, patiria kiekvieną kartą skirtingai, nes ši patirtis visada priklauso nuo nusiteikimo, metų laiko, oro sąlygų, erdvėje tuo metu vykstančių įvykių. O mes, kūrėjai, dažniausiai nieko apie tai nesužinome. Taip turbūt bus ir su „Rietavo sodininku“ – auditorijai jis bus tarsi netikėtai atrastas sekretas, leidžiantis žvilgtelėti į praeitį.   

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė

Projektą finansavo Asociacija LATGA ir Lietuvos kultūros taryba