Namas

Plytelės visą laiką atrodė taip, tarsi po akimirkos sprogs – lyg už sienos būtų slėpęsi ten anksčiau gyvenusių žmonių rankos, lūpos ir pėdos. Bet jos taip niekada ir nesprogo – liko ten kaip dienoraštis liudyti buvusių gyventojų įspaudų ir mūsų pačių kasdienybės atkarpos.

„Namas“ – tai performatyvi parabolė apie smurtą, priklausomybę nuo vaizdų ir iliuzijų žlugimą, kitaip tariant, apie tikrovę, kuri, kad ir kaip stengtumeisi jos išvengti, anksčiau ar vėliau tave pasivys.

Mūsų namas. Mažas mums priklausantis pasaulio lopinėlis. Čia mes saugūs. O gal ne? Režisierius Dimitris Karantzas su kūrybiniais bendražygiais konstruoja eliptinį ir tarsi aplink veiksmą tyloje besisukantį spektaklį, kuriame mažai dialogų, bet daug įtampos. Du aktoriai, Alexia Kaltsiki ir Fidel Talampoukas, atrodo, užsiima įprastais namų ruošos ritualais, tuo metu pasaulį krečia smurto banga ir keičia viską, ką apie jį žinome.

Spektaklyje „Namas“ du personažai, vyras ir moteris (brolis ir sesuo? kambariokai? partneriai?) tiesiog leidžia laiką namuose, kurie galbūt yra Atėnuose, o gal Tokijuje, Madride ar Vilniuje. Kaip bet kuriame dideliame mieste, žmonės čia gyvena daugiabučiuose, o juose viskas atrodo beveik identiška. Matome scenoje vyrą ir moterį planuojant apsipirkimus, mokant sąskaitas, tvarkant butą. Spektaklyje pačia poetiškiausia prasme tarsi nevyksta nieko, tad pirmame plane atsiduria rutina. Veikėjai su dideliu užsidegimu užsiima kasdieniniais darbais, taip tarsi siekdami pamiršti visa tai, kas vyksta už jų buto ribų.

Tačiau langas neleidžia pamiršti pokyčių. Langas, pro kurį matosi tyli gatvelė ir vienas kitas praeivis, tampa pasaulio atspindžiu.

Dimitris Karantzas

Dimitris Karantzas gimė Atėnuose 1987 metais. Studijavo Embros aukštojoje dramos mokykloje ir Atėnų universiteto Komunikacijos ir žiniasklaidos studijų katedroje. Jis dirbo su Nacionaliniu teatru, „Onassis Stegi“, Atėnų ir Epidauro festivaliu, Graikijos nacionaliniu operos teatru, „Theatro tou Notou“ („Amore teatre“), Karoloso Kouno Graikijos meno teatru, „Odos Kykladon“ teatru ir kt.

Jis režisavo tiek graikų, tiek pasaulinės literatūros kūrinius, tarp kurių: Dimitrio Dimitriadžio „Faetonas“ ir „Kvadrato ratas“, Euripido „Helenė“ ir „Medėja“, Tomo Bernhardo „Didvyrių aikštė“, Williamo Shakespeare’o „Romeo and Džuljeta“ bei daugelį kitų.

Jo spektakliai rodyti įvairiose užsienio scenose: Avinjono festivalyje, Kalusto Gulbenkiano fondo salėje Lisabonoje, „Le Lieu Unique“ Nante ir Oslo Nacionaliniame teatre. Karantzas taip pat nominuotas Europos teatro premijai (XVI laida) kategorijoje „Naujos teatro realybės“. Nuo 2020 metų jis yra Atėnų teatro „Proskinio“ meno vadovas.

Spektaklio rodymą Lietuvoje remia „Onassis Stegi Touring Program“