„Sirenose“ – du belgų spektakliai klausia, kur žmoniją nuves godumas

2024-09-27

Tikri faktai žiūrovą dažnai veikia kur kas stipriau nei išgalvotos, sukurtos istorijos. Dokumentinio teatro jėgą išnaudoja ir du jauni kūrėjai iš Briuselio Silke Huysmans ir Hannesas Dereere’as. Jų surinktos istorijos kviečia susimąstyti apie mūsų planetą – kūrėjai žiūrovus nukelia į mažytę salą Ramiajame vandenyje, kurią žmonių godumas nustekeno mažiau nei per šimtmetį. Iš pradžių kolonizatoriai nualino mažą salą savo kasinėjimais, o vėliau jų pėdomis pasakė ir vietiniai. Greit pralobę jie mėgavosi turtais, o po dešimtmečio jau nežinojo, iš kur gauti maisto, nes užsiauginti daržovių iškasinėtoje žemėje tapo praktiškai neįmanoma (spektaklis „Pleasant Island”, prodiuseris – Campo, Belgija). 

Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).

Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti  šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes. 

Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?

Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas. 

Kaip susipažinote?

Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti. 

Iš kairės Silke Huysmans ir Hannes Dereere. Clara Hermans nuotr.

Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?

Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.

Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?

Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime. 

Kodėl buvote taip įsitikinę?

Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai  Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams. 

Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato.  Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos. 

Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti. 

Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan. 

Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą. 

Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.

Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį. 

Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?

Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.

Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?

Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų. 

Spektaklis „Pleasant island“. Shun Sato nuotr.

Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį? 

Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.  

Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.

Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu. 

Ką jie nori rasti?

Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas. 

Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.

Spektaklis „Out of the blue“. Loes Geuens nuotr

Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?

Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.

Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?

Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.