Kino režisierė Saulė Bliuvaitė apie „Synth porn“: norėjosi sau mesti tam tikrą iššūkį

2020-10-11

Šiandien paskutinė diena, kai galima pamatyti virtualų muzikinį performansą „Synth porn“. Tris dienas, viename Vilniaus bute įsikūrę menininkai leidžia 24 valandas stebėti savo kasdienybės imitaciją. Šiandien, 19:00 val. „Synth porn“ komanda paskutinį kartą parodys ir muzikinį  performansą. Iki spalio 11 d. 23:59 žiūrovai gali transliaciją stebėti internetinėje svetainėje www.synthporn.tv.

 

„Dabar jau beveik ramu, bet daug dalykų įvyko per šias dvi paras. Sunku kontroliuoti situaciją, kai negali ateiti į butą, pasikalbėti su performanso atlikėjais. Nors prieš transliaciją aptarėme galimus negatyvius komentarus pokalbių kambaryje, nesitikėjom tokios patyčių bangos. Bute gyvenantys kūrėjai buvo žeminami ir skaudinami, man buvo sunku tai matyti. Džiaugiuosi, kad dalyviai tvirtai palaiko vienas kitą ir jų empatija yra stipresnė už bet kokią neapykantą. Svarsčiau, ar pasielgėme teisingai leisdami bendrauti anonimiškai, netgi galvojau gal vertėtų nebeleisti žiūrovams bendrauti su gyventojais. Vis dėlto, manau, kad tai turi tam tikrą vertę – apie save mums priminė opi žaizda virtualybės pasaulyje. Visiškai nesitikėjome, jog šis kūrinys užkabins patyčių temą, bet taip nutiko savaime. Tikiuosi, kad tai sukėlė apmąstymų žiūrovams. O šiaip, šias dvi paras tiesiog džiaugiuosi būdama žiūrove. Dalyviai visuomet kuo nors nustebina: naktiniais etiudais, nuoširdžiais pokalbiais, judesio improvizacijomis. Esu ir dalyvė, ir žiūrovė, tai tokia nenusakoma, bet labai labai įdomi būsena“, – savo įspūdžiais dalijasi „Synth porn“ režisierė, idėjos autorė Saulė Bliuvaitė. Pokalbis su Saule.

 

Kaip prisijungei prie šio projekto?

Agnė pakvietė mane susitikti, kai sukūrė savo albumą ir ieškojo jo pristatymui formos. Agnė norėjo transliuoti save, kai ji yra vienintelė performerė, kuri atlieka muziką. Aš pati jau anksčiau stebėjau tinklapį reallifecam.com. Kai dirbau prie spektaklio „Shopping and fucking“, kurio premjera taip ir neįvyko, turėjau įdėją gyvai transliuoti vaizdą. Jau buvau nemažai nuveikusi, sužinojusi apie gyvą transliaciją, tad buvo gaila, kad spektaklis neįvyko. Kai Agnė prasitarė, jog galvoja apie gyvą savęs transliavimą namuose, man iškart šovė idėja transliuoti visus namus, kur žmonės juda per erdves. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu dirbti su šia idėja ir išplėtoti tą gyvų žmonių gyvenimo transliaciją.

Pirmasis mūsų projekto etapas buvo, kai transliavome 40 min. Tai buvo toks trumpas žvilgsnis, tik apmatai tų gyvai transliuojamų žmonių gyvenimo. Šį kartą mes transliuojame 72 valandas.

Po pirmojo etapo sulaukėme iš aplinkos reakcijų – kodėl taip trumpai transliuojame? Norėjosi įsigyventi, patirti kartu tai, kuo gyvena tie, kuriuos stebime. Tai gavosi natūraliai, tarsi pačių žmonių poreikis, kad tęstųsi ilgiau.

Žinoma, norėjosi ir sau mesti tam tikrą iššūkį.

 

Šis projektas – neįprastas, kaip ir režisierės vaidmuo jame nėra toks, kokį būtų galima įsivaizduoti dirbant prie kino filmo ar spektaklio. Kaip šiame projekte jautiesi?

Man kaip kino režisierei yra gana sunku galvoje aprėpti tas 72 valandas. Tai, kad aš palieku atlikėjus, ir jų nekontroliuoju. Čia labiau toks teatro dalykas, kad tu išleidi aktorių į sceną ir jo nebekontroliuoji, jis jau kuria pats. Kine taip nevyksta, nes su aktoriumi būni visada ir dar iškarpai tas vietas, kurios tau atrodo geriausios. Sudėtingiausia man ir buvo tai, jog aš neturėjau kontrolės. Man norisi viską surežisuoti, iki paskutinės detalės, bet tokia ilga performanso trukmė neleidžia visko apimti. Ir todėl mes koncentruojamės į 19 valandos performansą, kad jis būtų kuo detaliau sustatytas. O tas 72 valandas atlikėjams leidžiama būti ir kurti patiems. Jie turi aplinkybes, bet ten yra tikrai labai mažai režisūros.

 

Kiek Tu kaip režisierė gali režisuoti jau vykstantį performansą?

Mes esame susitarę, kad aš galiu parašyti „Synth porn“ bute esantiems gyventojams, bet to daryti pati nelabai noriu. Repeticijų metu mes analizavome ribas ir veiksmus, ką mes darome, o ko mes tikrai nedarome. Galbūt daugiau kalbėjome apie pačią choreografiją, judėjimą tose erdvėse. Aš prašiau atlikėjų daugiau laiko praleisti ne krūvoje, o atskirai. Daviau tokią kaip ir užduotį, kad jie turi pažinti kuo daugiau žmonių, bet ne bendrai, o akis į akį.

Aš labai daug dirbu su vizualiniu išpildymu. O tas vizualinis išpildymas galbūt nėra mizanscenos, o veikiau choreografija. Tai, ką ir kaip užfiksuoja kameros – tai žmonių judėjimas erdvėje, spalvos, faktūros.

 

Visos transliacijos metu mes ne tik matysime vaizdą, bet ir girdėsime. Kiek garsas lemia performansą šiuo atveju?

Žiūrovai girdi tai, ką kalba buto gyventojai. Manau, kad tai labai svarbus momentas – lyg būdamas už uždarų durų girdėtum apie ką kalbasi žmonės. Manau, kad ir aktoriai greitai pamirš, kad juos stebi. Juk tris paras gyvendamas neberenki žodžių. Tai padės žiūrovui pamatyti intymius momentus.

 

Pakalbėkime apie 19 valandos performansus, prie kurių daugiausiai su komanda dirbote. Ką Tau kaip režisierei labiausiai norėjosi atskleisti?

Nors daug kalbu apie choreografiją, visgi tai neturi kažkaip išsiskirti iš įprastinio veiksmo. Čia svarbios smulkmenos, toks įprastas, buitinis veiksmas, bet jis turi pulsuoti labai išskirtine atmosfera.

Per tą valandą neturi būti vaidybos, kažkokių mizanscenų. Tiesiog žmonės būna. Mūsų tikslas yra tas, kad žiūrovas stebėdamas buitį, atpažindamas tai, ką pats daro, visa tai pamatytų visai kitoje šviesoje.

 

O kokią atmosferą norisi sukurti šiuose performansuose?

Tai yra melancholiška atmosfera. Galbūt prisideda visų žmonių patirtys karantino metu – tarsi tu negali išeiti, kažko lauki, esi pasimetęs, bet viskas vyksta tavo namuose. Esi namuose, bet mintimis kažkur keliauji aplink žemės rutulį. Buvimas su savimi, susimąstymas, bet kartu ir buvimas tarp žmonių, meilė.

 

Ar kaip kino režisierė nebijai,  jog kadre liks vien buitis?

Mes neveltui pasirinkome šią vietą mūsų performansui – čia justi galerijinė, paviljono atmosfera. Buitis čia estetizuota. Žiūrovas nežiūrės šio performanso kaip filmo, todėl aš nenoriu ant kiekvienos kambario sienos kabinti kino kameros. Tai visai kitokia estetika. Tame kadre nebus vien kambario vaizdas, juk tinklalapyje yra ir planas, susirašinėjimas, mygtukai. Ekranas ir yra tas filmas, kurį žiūri žiūrovas. Man visai įdomu yra išeiti iš to stačiakampio ekrano, kurį stebi tamsoje.

 

Kai kuri filmą, žinai, kad jis turės gyvenimą, bus rodomas ir žiūrimas po to. O kaip yra su šia transliacija? Kas bus po to, kai ji pasibaigs? Ar Tau, kaip kūrėjai, faktas,  jog išliekamoji vertė tokia trumpa, nėra nuviliantis aspektas?

Yra tiek daug filmų, serialų, kurie atgula, kaip anksčiau juostos spintose, serveriuose, torrentuose, DVD. Visko tiek daug, jog jeigu žiūrėsi visą gyvenimą, vis tiek visko neperžiūrėsi. Nežinau, ar tai yra išliekamoji vertė. Galbūt tie, kurie dalyvaus, stebės ir atsimins tai. Čia lyg įvykis gyvenime, kurį gali tik atsiminti. Tai kūrinys, kuris lyg patirtis, nes jo nebepakartosi. Todėl žmonės myli teatrą, nes jo nebepakartosi.

 

„Synth porn“ transliaciją galima stebėti nemokamai 24 valandas per parą internetinėje svetainėje www.synthporn.tv. Transliacija vyks Iki spalio 11 d. 23:59. O virtualus muzikinis performansas bus rodomas spalio 11 d., 19:00.

 

Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Rimgailė Renevytė

                   

Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorius: VšĮ „Vilniaus festivaliai“