Interviu su LT vitrinos programos kuratore Ana Ablamonova

2023-06-28

Apibūdinkite LT vitriną vienu žodžiu
#Kontekstai

Kodėl „konktekstai“?

Dėliojant Lietuvos teatro vitrinos programą, žinia, kuratorius yra apribotas laiko ir geografinės teritorijos. Rinktis leidžiama tik iš pastarojo sezono metu (apytiksliai nuo birželio iki birželio) Lietuvos teritorijoje sukurtų ir pristatytų profesionaliojo teatro spektaklių. Šįkart atspirties taškais formuojant programą tapo keli darbai, kurie, juos vos pamačius, tapo akivaizdu, privalo būti įtraukti į Lietuvos teatro vitriną, nepaisant jokių aplinkybių. Kiti pasirinkimai atkeliavo iš kiek gausesnės „galbūt“ kategorijos. Renkantis vadinamuosius „galbūt“ spektaklius, svarsčiau, kokios įmanomos sąsajos tarp visų kūrinių, kaip jie gali tarpusavy rezonuoti, ką kiekvienas savaip išskirtinio yra pajėgus atskleisti, kuo vienas ar kitas darbas galėtų sudominti potencialų žiūrovą, į kurį aš orientavausi. Taip, besvarstant, bedėliojant įvairias spektaklių kombinacijas, pastebėjau tam tikrą ryšį tarp jų – dažnas imponavęs ir kažkuo sudominęs kūrinys reikalavo gilesnio kontekstų pažinimo, išsamesnio jų pristatymo. Ir čia galime kalbėti apie įvairius kontekstus: šalies kultūros, tradicijų, istorinių patirčių, dabarties visuomenės aktualijų, taip pat platesnius literatūros klasikos kontekstus. Užsikabinus už šios „kontekstų“ idėjos, pavyko gan greitai apsispręsti dėl galutinio spektaklių dešimtuko. Be to, visai imponavo žodžių „žodis => tekstai => kontekstai“ žaismas, kas, galbūt ir šiek tiek dirbtinai, bet leido sukurti tam tikrą tematinę sąsają tarp Lietuvos teatro vitrinos ir tarptautinės „Sirenų“ programos.

Kokiais kriterijais vertinote lietuvių kūrėjų spektaklius?

Kadangi ryžausi savarankiškai atrinkti spektaklius ir prisiimti už tai atsakomybę, todėl neturėjau tartis su kitais atrankos kolegomis ir neprivalėjau iš anksto nustatinėti jokių kriterijų. Vadovavausi tik asmenine patirtimi, skoniu ir nuojauta. Tai esminiai ir ko gero labai subjektyvūs kriterijai. Tuo pačiu, visuomet galvojau ir apie tikslinį programos žiūrovą – įsivaizduojamą užsienio kuratorių, atvykstantį į „Sirenas“ iš Vidurio ar Vakarų Europos festivalio, ieškantį įdomaus, savito turinio, išskirtinės meninės kalbos, unikalių temų, patirčių, intriguojančių kultūrinių kontekstų. Ne paskutinėje vietoje buvo ir praktiniai veiksniai: spektaklio trukmė, potencialus kūrinio mobilumas. Be to, buvo svarbu ir tam tikru spektaklių rinkiniu atspindėti Lietuvos teatro raidos tendencijas ir status quo. Taigi, iš esmės tai toks praktinių, vertybinių ir estetinių kriterijų kokteilis, kuriuo vadovaujantis ir sudėliojau Lietuvos teatro vitriną. Ir svarbu: ne pasirinkau atskirus spektaklius, o suformavau vitriną, kurioje galbūt vienas ar kitas darbas atsirado tik dėl to, kad tiko besiformuojančiai visumai. Neretai man pačiai tenka atsidurti to, į užsienio festivalį atvykstančio kuratoriaus kailyje, tad pakankamai suprantu, ko tokie žmonės ieško ir kaip geriausia jiems tai pateikti. Bandžiau į tai ir orientuotis.

Peržiūrėjote per 70 spektaklių ir iš jų sudarėte programą. Kaip vertinate šią patirtį?

Tai buvo išties įdomus nuotykis. Pamačiau virš 70 kūrinių ir iš jų vos keli vienetai buvo peržiūrėti vaizdo įrašo formatu. Kai kuriuos spektaklius važiavau žiūrėti po du kartus, nes kildavo abejonių. Pradėjus šį maratoną, supratau, kad prasminga iškart po spektaklių fiksuoti įspūdžius – vėliau naudinga priimant sprendimus, ieškant argumentų „už“ arba „prieš“. Tad, išliko smagus įspūdžių dienoraštis su įvairiais komentarais bei spektaklių grupavimu į „tikrai taip“, „taip“, „galbūt“, „ne“ ir „tikrai ne“ kategorijas.

O bendri įspūdžiai: Lietuvos teatre, akivaizdu, keičiasi kartos, tuo (pereinamuoju) metu didelį vaidmenį atlieka kviestiniai vidurinės arba vyresnės kartos užsienio režisieriai (daugiausia vyrai), vis daugiau eterio gauna jaunesni kūrėjai (ypač aktyvios tarp jų yra moterys, stipriai veikiančios ne tik režisierių pozicijose, bet ir kitose teatro grandyse – dramaturgijos, muzikos komponavimo, prodiusavimo). Teatras atvirėja ir žanrine prasme, plečiasi kūrybos metodų įvairovė. Kolektyvinė kūryba, bendradarbystė sudaro nemenką atsvarą ilgus metus dominavusiam režisūriniam teatrui. Yra ir tam tikrų tematinių leitmotyvų, tendencijų, gal net madų. Buvo įdomu tam tikrais kampais žvelgiant į visumą atrasti nemažai spektaklių-dvynių ir juos įvairiais pjūviais paanalizuoti. Ši vieno sezono trukmės patirtis, nors ir pareikalavo ištvermės, buvo be galo įdomi ir inspiruojanti.