Vidinis paveikslas

Erdvė, kurioje įsikuria spektaklis, – tai šiuolaikinio meno galerijos ekspozicija, joje du vyrai kabina abstraktų paveikslą, kurį netrukus pamatys lankytojai. Nuo pat pirmos akimirkos Ispanijos kūrėjų duetas El Conde de Torrefiel (isp. Torefielio grafas) imasi apnuoginti teatrinės fikcijos kūrimo mechanizmą. Per asociacijas, ženklų ir formų simetriją, aštrią ir lakonišką dramaturgiją, girdint personažų (o gal savo?) mintis, tiesiai prieš žiūrovų akis tarsi sapne skleidžiasi vis naujų formų įgaunanti fikcija. O gal tikrovė? 

Tvirtai ir ramiai vesdami žiūrovus pasirinktu santykio tarp fikcijos ir tikrovės tyrinėjimo keliu, kūrėjai atskleis, kad pagrindinis teatro mechanizmo komponentas yra mūsų vaizduotė. O paskui privers suabejoti, ar gyvendami vaizdų civilizacijoje, jau atbukę nuo jų gausos ir raiškos įvairovės, mes vis dar gebame atskirti fikciją nuo tikrovės. 

Garsus ispanų kūrėjų duetas Tanya Beyeler ir Pablo Gisbert „Vidinį paveikslą“ kuria kaip „poetinę užduotį, kurioje tyrinėjami pamatiniai fikcijos sąvokos principai, nuolat besiginčijantys su gravitacijos dėsniu, kuriam pavaldūs kūnai“. 

 Kaip užkoduota pavadinime, šis spektaklis – tai abstraktus kūrinys, teigiantis, kad iš tiesų tikrovė nėra tokia tvirta, stabili ir nekintama, kaip mes norėtume. Ji, pasak kūrėjų, gali bet kurią akimirką transformuotis ar suskilti, mums susidūrus su karu, pandemija ar stichine nelaime. Tai vizualiojo teatro kūrinys, balansuojantis ant sapno ir realybės, sąmonės ir pasąmonės sankirtos.

Kūrėjai apie spektaklį

– Kas yra tikrovė?

– Tai dalykas, kuris neišnyksta, kai nustoji juo tikėti.

 Philip K. Dick 

Žodis „tikrovė“ žmonių kalboje atsirado palyginti neseniai, vos prieš 1000 metų. Graikai neturėjo sąvokos šiam reiškiniui įvardyti, o jų individualią ir kolektyvinę egzistenciją valdė fantastinė mitų logika: vidinių išgyvenimų įkvėpti pasakojimai, kurių nepaprasti vaizdiniai tiesiogiai veikė sąmonę ir padėdavo susiorientuoti materialiame gyvenime. „Tikrovės“ sąvoką pirmieji įvardijo romėnai, siekdami apibrėžti pačias įvairiausias egzistuojančių daiktų ir veiksmų formas, kol galiausiai semantiniame lauke nusistovėjo dabartinė tikrovės samprata.

Šiuo kūriniu siekiame scenoje perteikti paralelinės sunkiai apčiuopiamos istorijos vaizdą, kuriame atsispindi tai, ką randame tarp materialaus gyvenimo raukšlių, tarp visų įgriuvų ir kelių, vaiduokliškai kertančių egzistenciją ir savitai sudarančių popaviršinį sluoksnį, kalbantį apie žmones – tiek individualiai, tiek kolektyviai.

El Conde de Torrefiel

El Conde de Torrefiel yra Barselonoje dirbantis duetas, kurį sudaro dramaturgai Tanya Beyeler ir Pablo Gisbert. Menininkai siekia suvokti sąsajas tarp kalbos nulemto daiktų racionalumo ir prasmės, tarp sąvokų abstraktumo ir įsivaizduojamo ar simbolinio jų santykio su vaizdu. Kūrėjai ieško vizualinės ir tekstinės estetikos, kur koegzistuotų teatras, choreografija, literatūra ir vizualieji menai. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiria XXI amžiui ir dabartiniam to, kas asmeniška, ir to, kas politiška, santykiui. Jų teatras atkuria ketvirtąją sieną, kad būtų galima grįžti prie kolektyvinio jausmingumo: kūrėjai stengiasi ne fiziškai paveikti žiūrovus, bet juos emociškai sujaudinti, kad grąžintų aktyvaus liudininko vaidmenį ir kad patirdami kūrinius žiūrovai kaip įmanoma geriau suvoktų savo pačių pojūčius ir įspūdžius. Tanyios Beyeler ir Pablo Gisberto teatras kalba apie šiuolaikinį pasaulį, bet neformuoja dogmatinio mąstymo ir neskatina išsamios politinės analizės, nes, anot jų, „kūriniai turi atsiverti klausimais, o ne užsibaigti postulatais“. Tai emocijų, poezijos, dabarties teatras, kuriame subjektyvumas laisvai gali egzistuoti šiuolaikinio kolektyvinio gyvenimo dviprasmybių akivaizdoje.

Š.m. rugpjūtį „El Conde de Torrefiel“ bus galima išvysti Kaune vyksiančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“.

–

Spektaklio sukūrimą parėmė: CEC – Generalitat de Catalunya, TEM Teatre Musical de Valencia, Centro Párraga de Murcia.

Koprodukcija: Wiener Festwochen (Viena), Festival d’Avignon, Grec Festival (Barselona), Conde Duque (Madridas), Kunstenfestivaldesarts (Briuselis), Le Grütli – Centre de production et de diffusion des Arts vivants (Ženeva), Teatro Piemonte Europa, Festival delle colline Torinesi (Turinas), Points communs – Nouvelle Scène nationale de Cergy-Pontoise – Val d’Oise, Festival d’Automne à Paris, La Villette (Paryžius)