Šventoji

Gandais ir mistika apipinta Marijos Egiptietės istorija – tai taškas, nuo kurio atsispiria spektaklio kūrėjai. Ši savo kūną priversta pardavinėti moteris, gyvenusi IV a. Aleksandrijoje, kartu su piligrimais keliavo į Jeruzalę. Visgi, vartai prie Šventojo kapo jai buvo užverti. Po to ji ilgus metus klajojo dykumoje, ieškodama atgailos ir ramybės.

Kaip galėtų atrodyti XXI amžiaus Marijos Egiptietės, klaidžiojančios po urbanizuotą „dykumą“ ir ieškančios išsilaisvinimo, istorija? Ar tapus labiau civilizuotai mūsų visuomenėje liko mažiau prievartos? Ar ji tapo labiau empatiška? Atlaidesnė? Tolerantiškesnė? Galiausiai, mažiau patriarchalinė?

Šiandien Marija Egiptietė gali būti kiekviena moteris – mama, dukra, sesuo, žmona, kasdien laviruojanti ta aštria riba tarp šventosios ir nuodėmingosios.

Šioje premjeroje OKT/Vilniaus miesto teatras kvies įžengti į dar vieną neištirtą ir šį kartą itin nepatogią, tačiau ypač svarbią X teritoriją. „Šventoji“ – tai prievartos teritorija, kurioje moteris, visą gyvenimą kentusi prievartą ir priklausomybę, atranda jėgų išeiti iš savo krizės ir pasirinkti kardinaliai kitokią gyvenimo kryptį. Tai spektaklis apie moters išgyvenimą radikalioje patriarchalinėje visuomenėje, kupinoje prievartos moteriai.

Eglė Jackaitė

Eglė Jackaitė gimė 1974 m. Baigė vaidybos studijas Klaipėdos universitete (kurso vadovas Povilas Gaidys). Nuo 1996 m. Klaipėdos dramos teatro aktorė. Sukūrė vaidmenų tokių režisierių, kaip Oskaras Koršunovas, Agata Duda-Gracz, Laura Groza, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Arvydas Lebeliūnas ir kiti, spektakliuose. Aktorė vaidina kine ir televizijoje. Nuo 2019 m. aktyviai savanoriauja „Pagalbos moterims linijoje“. Ne kartą nominuota Auksinių scenos kryžių apdovanojimams. Spektaklis „Šventoji“, režisuotas kartu su O. Koršunovu – jos debiutas režisūroje.

Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas gimė 1969 m. Vilniuje. Dar būdamas tuometinės Lietuvos muzikos akademijos studentas pagrindinėse Lietuvos, o vėliau ir užsienio scenose pristatė trilogiją „Ten būti čia“, „Senė“, „Labas Sonia Nauji Metai“ pagal XX amžiaus rusų avangardistų Daniilo Charmso ir Aleksandro Vvedenskio kūrybą. Jau tuo metu jaunas režisierius išsiskyrė neįprasta teatrine kalba. Nors pirmieji spektakliai, įskaitant ir Sigito Parulskio „P.S. Byla O.K.“ bei Bernardo-Marie Colteso „Roberto Zucco“, gimė po tuometinio Akademinio dramos teatro stogu, jau tuomet apie juos pradėta kalbėti kaip apie atskirą organizmą, teatrą teatre. Neišvengiamai gimstančio režisieriaus teatro pradžią „pranašavo“ ir tuometiniai teatro kritikai, straipsnius pavadindavę tiesiog „Oskaro Koršunovo teatras?“ Taip gimė teatras, kuriam vardas jau buvo suteiktas.

1998-ais metais, kartu su bendraminčiais, režisierius įkūrė nepriklausomą Oskaro Koršunovo teatrą, trumpinamą tiesiog OKT. Oskaras Koršunovas, padedamas kviestinių režisierių, sukūrė tvirtą repertuarą, apimantį tiek šiuolaikinės dramaturgijos, tiek klasikos pastatymus. Šiuo kūrybiniu laikotarpiu chrestomatiniu tapo režisieriaus credo statyti klasiką kaip šiuolaikinę dramaturgiją, įžvelgiant tai, kas aktualu šiandien, į šiuolaikinę dramaturgiją – kaip klasiką, artikuliuojant tai, kas universalu, kas nesensta. Režisieriaus nuomone, šiuolaikinis teatras privalo atspindėti šiandienybę, o kartais netgi aplenkti laiką, nuspėti ir perspėti.

2008-ais pastatytas Williamo Shakespeare`o „Hamletas“ bei pats kūrybinis procesas jį bestatant pažymėjo naujo etapo Oskaro Koršunovo biografijoje pradžią. Režisierius atrado naują erdvę – OKT Studiją, bei pasuko laboratorinių ieškojimų kryptimi.

O. Koršunovas intensyviai kuria ne tik Lietuvos teatruose. Jo režisuoti spektakliai scenos šviesą išvydo garsiausiuose Europos teatruose, tokiuose kaip Oslo nacionalinis teatras (Norvegija), Stokholmo karališkasis dramos teatras (Švedija), Paryžiaus Comédie-Francaise teatras (Prancūzija), Varšuvos „Teatr Dramatyczny“ (Lenkija), Atėnų teatras „Poreia“ (Graikija), Reikjaviko miesto teatras (Islandija), Orhuso miesto teatras (Danija) ir kituose.

1990-ais metais, tuomet dar režisūros studijų studentui įteiktas pagrindinis Edinburgo festivalio prizas tapo simboliška pradžią, atvedusia prie svarbiausių tarptautinių apdovanojimų. Garbingiausias jų – 2006-aisiais įteiktas teatro visuomenėje prestižiniu laikomas Europos naujosios teatro realybės prizas. 2009-aisiais Oskaras Koršunovas tapo Prancūzijos meno ir literatūros kavalieriaus ordino nešiotoju, o dar po metų jam įteiktas Vsevoldo Mejerholdo vardo apdovanojimas. 2013-aisiais O. Koršunovas pelnė Hedos vardo apdovanojimą, skirtą geriausiam metų režisieriui už „Pero Giunto“ pastatymą Oslo nacionaliniame teatre.