Lietuvos teatro vitrinos naujienomis dalinasi LRT

***

Sirenos dainuoja gražiai, rašo Homeras. Jos tūno saloje, vilioja pro šalį plaukiančius vyrus ir šiuos pražudo. Išskyrus Orfėją, kuris dainuoja garsiau, ir Odisėją, kurio bendražygiai į ausis įsikiša vaško ir pririša jį prie stiebo, kad šis galėtų klausytis sirenų ir nemirtų.

Europos mitologijoje vyrauja smurtas: tarp žmonių, dievų, mitinių būtybių ir lyčių. Nelygybė bei galios disbalansas gimdo baimės ir gynybos strategijas, o ne santykius. Kas verčia mus laikytis šių struktūrų?

Bendradarbiaudama su kolegomis, režisierė Laura Kutkaitė šiuolaikinę istoriją perkelia tiesiai į mito minų lauko vidurį: praėjus ketveriems metams po #MeToo judėjimo viršūnės Lietuvoje, ji piktnaudžiavimo galia meno pasaulyje problemą pristato scenoje. Pozuodamos ant uolos ir laukdamos „didžiojo Odisėjo“, keturios aktorės atidaro savo salos teatrą ir pasakoja tikras istorijas iš savo bei kitų Lietuvos menininkių kūrybinių procesų. Jos nepraleidžia nė vienos tamsios smulkmenos – net tarpusavio konkurencijos – ir kartu vaidina teatrą: su kostiumais bei grimu, su garsu bei šviesa, su karčiu humoru, aistra, pažeidžiamumu ir dėl daugybės priežasčių, taip tragikomiškai smūgiuodamos į struktūras būtent ten, kur šios galėtų pasikeisti.

„Aš pasigendu moterų vaidmenų, pasigendu gaivališkos moteriškos jėgos teatre, o labiausiai pasigendu jų balsų, dėl to spektaklis visų pirma yra apie moters balsą, jo kuriamąją ir kartu griaunančią jėgą“, – sako „Sirenų tylos“ režisierė Laura Kutkaitė.

***

Laura Kutkaitė – jaunosios kartos teatro režisierė. Prieš pasukdama į teatrą, ji studijavo choreografiją bei filosofiją. Kūrėjai bene svarbiausia yra kūno tema, fiziškumas ir kūnų sąveika scenoje. Taip pat savo darbuose L. Kutkaitė nagrinėja socialinės lyties, atskirties, tapatybės klausimus.