Patina

Tarsi kažkieno nuspalvinti pamirštas baltas pasaulis išryškina jame veikiančią šeimą. Keistą ir nelaimingą. Vieniši, liūdni, vieni kitų nenorintys ir negalintys suprasti pjesės veikėjai, jų santykių komiškumas ir skausmas – puiki medžiaga kolektyvines traumas ir kintančias visuomenės mąstymo struktūras teatre nuosekliai tyrinėjančiais režisierei Eglei Švedkauskaitei. Tad nenuostabu, kad dirbdama su absurdu dvelkiančia Virginijos Rimkaitės drama, stipria bendrakūrėjų komanda ir įsimintina Šiaulių teatro trupe režisierė sukūrė tikslų ir subtilų, individų bei pasaulėžiūrų santykių krizės pjūvį. 

Kristina Steiblytė, Lietuvos teatro vitrinos kuratorė

Virginijos Rimkaitės pjesėje „Patina“ veikia artimiausi žmonės, tačiau oficialus ir šaltas jų bendravimas išduoda, jog dramaturgė mums pasakoja apie šeimos santykių krizę. 

Pjesės centre – Motina, kurianti atšiauraus pasaulio už namų sienų mitą ir jam priešingą saugių namų iliuziją. Jos siūlomo saugumo kaina – neribota kontrolė. Vyresnysis sūnus Henrikas, turintis įgimtą širdies ydą, negali pasigirti puikiais socialiniais įgūdžiais, todėl stebime absurdiškai komiškas jo pastangas megzti santykius su moterimis, kurias Motina parenka kaip tinkamas tapti jo žmonomis ir slaugytojomis. Šalia lyg nepastebimai veikia kažką nebejotinai slepiantis jaunėlis Albertas. Pjesėje vaizduojama viena diena, kai galiausiai išdrįstama pasipriešinti Motinos sistemai. 

Spektaklio režisierė Eglė Švedkauskaitė sako, jog ją intriguoja Motinos kuriamas pasaulis, kuriame kiti personažai palengva tampa įkaitais: „būdama negailestinga sau tiek pat, kiek ir kitiems, Motina saugo pačios sukurtą mitą apie šeimos gerovę ir vertybes. Visuomenei šeimos santykiai visuomet buvo aktuali tema – šeima kinta su kintančiu laikmečiu ir tai sukelia lūžius bei konfliktus tarp skirtingus įsitikinimus turinčių žmonių, tarp skirtingų kartų. Šiame spektaklyje kalbėsime apie išsikreipiančią realybę, kai šeimos vertybės virsta žiaurumo pateisinimu.“