© Rimini Protokoll

VILNIUS 700 PRISTATO:

Nejaukos slėnis

Unheimliches Tal / Uncanny Valley

Prodiuseris: Rimini Protokoll (Vokietija)

 

Tekstas,  koncepcija, režisūra: Stefan Kaegi

Tekstas, kūnas, balsas: Thomas Melle

Įranga: Evi Bauer

Animatorika: Chiscreatures Filmeffects GmbH

Menininis kūno apipavidalinimas: Tommy Opatz

Dramaturgija: Martin Valdés-Stauber 

Video dizainas: Mikko Gaestel

Muzika, garso dizainas: Nicolas Neecke

Atlikėjų teisės: Rowohlt Theatre Verlag, Reinbek bei Hamburg

Premjera: 2018 m.

Trukmė: 1val.

 

Šis „Rimini Protokoll“ darbas buvo sukurtas Münchner Kammerspiele, bendradarbiaujant su Berliner Festspiele – Immersion, donaufestival (Kremsas), Feodor Elutine (Maskva), FOG Triennale Milano Performing Arts (Milanas), Temporada Alta – Festival de Tador de Catalunya (Žirona), SPRING Utrecht.

 

Prancūziška versija – koprodukcijoje su Théâtre Vidy (Lozana), unikalus kūrinys – Nanto šiuolaikinės kultūros centras, Paryžiaus kultūros centras, la Villette, Les 2 Scènes, Scène nationale de Besançon Lab e23.

 

 

LAIKAS: rugsėjo 28 d. 18:30 ir rugsėjo 29 d. 17:30 ir 20:00

VIETA: Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Mažoji salė (Gedimino g. 4)

 

Spektaklis yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis. Sužinokite daugiau www.700vilnius.lt

Rimini Protokoll mus kviečia į vieno aktoriaus spektaklį, tačiau šis aktorius nėra žmogus. Tai -robotas-humanoidas, kuris ne tik sukonstruotas taip, kad išoriškai būtų spektaklio dramaturgo Thomaso Melle kopija, bet ir kalba jo balsu, gestikuliuoja kaip jis bei pirmu asmeniu pasakoja jo autobiografinę istoriją. Ši istorija – tai jautri kelionė į pasaulį žmogaus, kenčiančio nuo bipolinio sutrikimo. Ar ateityje, kai mus išduos mūsų pačių kūnas ir sveikata, mus galės pavaduoti robotai?

Ar mūsų kūnas nėra taip tapęs priklausomas nuo mus supančių technologijų, kad tais kartais, kai netyčia namuose paliekame mobilųjį telefoną, pajaučiame kažką panašaus į fantominį amputuotos galūnės skausmą?

Kristina Savickienė

Festivalio meno vadovė

 

„Nejaukos slėnis“ – tai terminas, kurį pirmas pavartojo japonų robotų kūrėjas Masahiro Mori, pastebėjęs, kad mūsų noras kurti robotus, kuo labiau panašius į mus pačius nuslopsta, kai pasiekiame tai, kas vadinama nejaukos slėniu. Tai būsena, kai imame jaustis nejaukiai matydami į save panašų robotą, kuris vis dėlto nėra žmogus, ir tai išduoda gausybė detalių, kurias fiksuoja mūsų pasąmonė.

Apie robotus dažniausiai galvojame kaip apie darbo mašinas, kaip efektyvius ir tikslius užduočių vykdytojus. Vokietijos pramonėje jie atrodo kaip žmonės, kad išvengtų emocinių komplikacijų. Skirtingai nei Azijoje, kur humanoidiniai robotai jau kurį laiką buvo kuriami, pavyzdžiui, priežiūros darbui ar kaip sekso partneriai. Išorinis panašumas į žmones palengvina mašinų priėmimą. Tačiau jei robotas per daug panaši į žmogų, pradedame jausti nepasitikėjimą: kas yra žmogus, kas yra robotas-mašina?

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Stefanas Kaegi šiame spektaklyje pirmą kartą dirba su rašytoju ir dramaturgu Thomasu Melle, kuris ambicingam kūrybiniam sumanymui įgyvendinti nepabijojo leisti sukurti savo kopiją – animatroninį robotą.  Šis humanoidas scenoje pasakoja Melle parašytą monologą ir kelia klausimus: ką originalui reiškia, kai viršų perima kopija? Ar originalas geriau pažįsta save per savo elektroninį dublį? Ar kopija ir jos originalas konkuruoja, ar padeda vienas kitam?

 

Teatras, kaip gyvas menas, iš esmės turi galimybę iš labai arti nagrinėti dabartį, inscenizuoti sambūvį esamuoju laiku. Kadangi didelė dalis mūsų pastangų, kūrybos ir diskusijų postindustriniame amžiuje yra susiję su klausimu, kaip norime gyventi kartu, teatras yra amžiaus menas – menas, kuris neatskiria mūsų vienas nuo kito, bet ištraukia mus iš už mūsų ekranų. Mes turime neleisti teatrui išsigimti į savitikslę, o panaudoti šią socialinę erdvę kritiškai kvestionuoti sudėtingas mūsų laikų problemas. Žinoma, tai apima ir socialinius ekonominius galios ryšius, kurie, atrodo, palieka vis mažiau veiksmų laisvės politikos formuotojams (ar politikai apskritai). Teatras ir ateityje pergudraus realybę.

Stefan Kaegi

 

Apie kūrėją

Lietuvos publika jau gana artimai susipažinusi su šveicaro Stefano Kaegi kūryba: dar 2005 metais „Sirenose“ buvo pristatytas trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis „Sabenation“, 2015 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įgyvendintas „Rimini Protokoll“ projektas „Remote Vilnius“, o 2016 – interaktyvi Kaegi sukurta instaliacija-spektaklis „Nachlass, kambariai be žmonių“. 2020 metais Stefanas Kaegi dalyvavo „Sirenų“ edukacinėje programoje: vedė kūrybines dirbtuves teatro žiūrovams ir profesionalams.

2000-aisiais menininkas kartu su vokiečiais Helgard Haug ir Daniel Wetzel sukūrė kolektyvą „Rimini Protokoll“.  Kūrėjas yra gavęs Europos prizą už kultūrinę įvairovę, taip pat jam įteiktas šveicarų teatro Didysis apdovanojimas – Hanso Reinharto žiedas, o  kolektyvas „Rimini Protokoll“ jau apdovanotas Fausto teatro prizu, Europos prizu už naujo teatro formas ir Venecijos bienalės „Sidabriniu liūtu“.

Naudodamas tyrimą kaip kūrybinį metodą, atlikdamas viešas apklausas ir įtraukdamas žmones į kūrybinius procesus, menininkas suteikia balsą „ekspertams“, kurie nėra profesionalūs aktoriai, tačiau turi ką papasakoti. Tarpdisciplininio meno kūrėjai savo darbus įveiksmina urbanistinėse erdvėse, parkuose, bažnyčiose, apleistuose pastatuose, kur medijų pagalba žiūrovai ar klausytojai patys tampa aktoriais.

 

 ***

Lengva laikinai pamiršti, kad prieš mus esanti Melle versija yra mašina. Jo veidas yra žmogiško švelnumo, jis yra šiek tiek pliktelėjęs, kalbėdamas kartais stabteli – viskas sukurta tam, kad jis atrodytų „tikras“, kad žiūrovai užmegztų empatišką ryšį. Tada jo pėda pasisuka keistu kampu ir dirbtinė prigimtis vėl pasitvirtina; faktas, kad tai ne žmogus, o virš mašinos dalių ištempta silikono oda, kiekvienas jos gestas iš anksto užprogramuotas panašiai kaip kiti pasirodymo elementai: apšvietimas bei garso signalai. […] „Nejaukos slėnis“ yra tiek filosofinis, tiek techninis pratimas: mažiau apie robotus, daugiau apie mūsų pačių išankstinį užsiprogramavimą.

Natasha Tripney, The Stage

 

Bilietai