Katarina ir fašistų žudymo grožis

Pietų Portugalija, gražus šiltas vakaras, jaukus namas kaimo vietovėje. Gausi šeima ruošiasi vakarienei: gardžiai kvepia šernienos kepsniai ir šviežių smidrų garnyras. Tačiau idilę griauti ima detalės – kodėl gi visi šios šeimos nariai segi sijonus ir prijuostes? Kodėl jie visi vieni kitus vadina Katarinomis? Visa tai yra keisto ritualo, kuriuo ši šeima gyvena jau 70 metų, dalis. 

Būtent prieš tiek metų buvo nužudyta valstietė Katarina Eufemija – savo laikmečio Antigonė, pasipriešinusi diktatoriaus, valdžiusio Portugaliją 1933–1974 metais, parankiniams. Nuo tada kiekvienais metais vienas šios šeimos narių turi pareigą nužudyti fašistą ir taip palaikyti gyvą keršto dvasią totalitarizmo gniaužtų sukaustytoje šalyje. Tačiau dabar, 2028-aisiais, jauniausioji Katarina pasipriešina šventai šeimos tradicijai ir atsisako žudyti pirmąją savo auką. 

Spektaklis kelia klausimą: kas yra fašizmas? Ar kovojant už geresnį pasaulį leistina griebtis smurto? Ar galime ginti demokratiją ginklais ir priemonėmis , kurios savo esme yra antidemokratinės?

Spektaklio dramaturgija – tai kolektyvinio darbo vaisius, gimęs kūrybinei grupei studijuojant tekstus apie totalitarizmą, smurtą ir radikalių dešiniųjų minties iškilimą Europoje bei jo pavidalus. Dirbdami su šia tema, kūrėjai rėmėsi Hannos Arendt, Slavojaus Žižeko tekstais, tiesa, jais neapsiribojo – pasitelkė plačią autorių paletę nuo Sofoklio iki Alberto Camus ir Edwardo Bondo. Nemažai dėmesio buvo skirta ir populistų lyderių kalbų analizėms – Trumpo, Bolsonaro, Orbáno. 

Nors repetuojant spektaklį procesas netikėtai nutrūko dėl pandemijos, galiausiai spektaklio premjera įvyko Vila Floro kultūros centre Portugalijoje 2020 metų rugsėjį. Paskui buvo dar vienas karantinas, ir galiausiai spektaklio antroji premjera parodyta Lisabonos nacionaliniame Marijos II teatre 2021 metų balandį. 

Spektaklis nuo 2021 metų apkeliavo daugelį didžiųjų pasaulio festivalių ir scenų, buvo ne kartą apdovanotas svarbiais prizais, tarp jų – Geriausio užsienio spektaklio prizu „Ubu“ apdovanojimuose Italijoje (2023) ir Prancūzų kritikų asociacijos apdovanojimu (2023). 

 

Teatras yra ginklas | Režisieriaus žodis

„Pradėjome šį kūrybinį procesą klausdami savęs, ar teatras gali įsiskverbti į šiandieninę realybę, o man labai norėjosi rasti būdą susidoroti su bejėgyste. Pirmiausia mes turime kvestionuoti savo, kaip piliečių, bejėgystę. Tada mesti iššūkį savo, kaip kūrėjų, bejėgystei. Įsivaizduodami teatrą tarsi prieškambarį, vedantį į veiksmą (politinį, socialinį, kriminalinį ir kt.), mes liudijame meno jėgą transformuoti ir tuo pat metu pabrėžiame esminį skirtumą tarp teatro ir veiksmo. Vaizduotės laisvė, kurią patiriame stebėdami veiksmą scenoje, leidžia mums atsiriboti nuo socialinių ir teisinių normų. Teatre galime provokuoti, mesti iššūkius ir kvestionuoti esamą tvarką ir moralę. Vis dėlto būtent ši vaizduotės laisvė tampa barjeru, neleidžiančiu mums paveikti visuomenės tiesiogiai. <…>

Galbūt mums neprireiks įdėti tiek pastangų, kiek manėme, kad išgriautume ne tik ketvirtąją sieną, bet ir likusias tris, skiriančias mus nuo to, kas vyksta išorėje. Užuot saistę save tiesioginiais ryšiais su dabartimi ir tikrove, mes tikime, kad geriausias būdas kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien, yra kurti netolimos ateities fikcijas. Tai ne tik reakcija į mūsų kolektyvinę kasdienybę, kurioje labai trūksta poezijos, bet ir spektaklio [dramaturgijos] padiktuotas sprendimas, netikėtai perkėlęs pagrindines problemas į ateitį.“

 

Apie žodžių pasirinkimą

„Pasirinkau žodį „fašistai“ – moksliniu požiūriu netiksliai – todėl, kad kiti žodžiai, apibūdinantys radikalios dešinės judėjimus, inspiruotus fašistų, dabar mūsų kalboje jau normalizuoti. Kai sakome „radikali dešinė“, „kraštutinis nacionalistas“, „suverenistas“, „nacionalistas“, deja, net tada, kai sakome „patriotas“.

Tam tikri mūsų vartojami žodžiai, susiję su populizmu ir radikaliąja dešine, įsiskverbė į demokratijos žodyną ne tik dėl balsų persvaros, bet ir dėl jų normalizuoto vartojimo viešosiose kalbose, žiniasklaidoje, politikoje, kavinėse.

Bet jei pavadinsime ką nors fašistu, tai vis dar erzins. Todėl reikalauju teisės vartoti šį žodį, nes kiti, kurie turėtų gelti, tokie kaip „radikalioji dešinė“ ar „populizmas“, yra praradę savo poveikį. Kai San Paulo ar Rio demonstracijose išgirdau žmones Bolsonarą vadinant fašistu, supratau, kad sociologas ar istorikas laikytų šį terminą netiksliu. Tačiau man, kaip piliečiui, toks žodžio vartojimas atrodo labai teisingas.“ 

 

Tiago Rodrigues

Rodriguesas šiandien – tai tiltų tarp kultūrų, kalbų ir auditorijų statytojas, gyvo teatro ambasadorius, gebantis būti tiek kūrėju, tiek šeimininku. 2021 metų liepą, statant Antono Čechovo „Vyšnių sodą“ Avinjono Popiežių rūmų scenoje, jis buvo paskirtas prestižinio Avinjono festivalio vadovu. Pareigas oficialiai pradėjo eiti 2022 metų rugsėjį.

Portugalų kilmės aktorius, režisierius ir dramaturgas Tiago Rodriguesas – vienas ryškiausių šiandienos Europos teatro kūrėjų, kuriam teatras visada buvo ne vien profesija, bet ir bendruomenės kūrimo būdas. Jo, kaip menininko, kelias prasidėjo nuo troškimo kurti drauge su žmonėmis, norinčiais jungtis į kūrybinį žaidimą ir kartu ieškoti naujų teatro formų. Lemtingas susitikimas su belgų trupe „tg STAN“ 1997 metais, kai jam tebuvo dvidešimt, galutinai įtvirtino menininko požiūrį į teatrą kaip į hierarchijos neturinčią, laisvės principu grįstą kūrybinę erdvę. Ši patirtis darė esminę įtaką jo tolimesniems darbams.

Nuo pat karjeros pradžios Rodriguesas vis dažniau atsidurdavo iniciatoriaus, o netrukus – ir režisieriaus bei dramaturgo vaidmenyje. Greta teatro kūrė ir kino scenarijus, rašė publicistinius tekstus, eilėraščius, įvairių leidinių pratarmes. 2003 metais kartu su Magda Bizarro jis įkūrė nepriklausomą trupę „Mundo Perfeito“, su kuria pastatė daugybę spektaklių. Trupė neturėjo nuolatinės scenos – jų teatras gyveno kelyje, nuolat kintančiose erdvėse, tarptautinėse rezidencijose ir festivaliuose.

Rodrigueso kūryba greitai peržengė vienos valstybės rėmus. 2015 metais jis su portugališka Shakespeare’o „Antonijaus ir Kleopatros“ versija dalyvavo Avinjono festivalyje. Prancūzijos publikai ypač įsiminė jo spektaklis „Atmintinai“ („By Heart“) – pirmąkart pristatytas 2014 metais Paryžiaus „Théâtre de la Bastille“. Teatras taip įvertino šį kūrėją, kad 2016-aisiais pakvietė jį dviem mėnesiams perimti teatro kūrybinį vadovavimą – šios „okupacijos“ metu gimė spektaklis „Bovary“.

2015–2021 metais Rodriguesas vadovavo Nacionaliniam Dona Marijos II teatrui Lisabonoje. Net eidamas vienos svarbiausių Portugalijos teatro institucijų vadovo pareigas, jis išliko ištikimas asmeninei meninei kalbai, kuriai būdinga kukli išraiška, minimalistinės priemonės ir dėmesys žmogui. Menininkas kūrė spektaklius kaip atviras, bendražmogiškas susitikimo erdves.

 

Kreditai

Tekstas, režisūra: Tiago Rodrigues

Bendrakūrėjė: Magda Bizarro

Scenografija: F. Ribeiro

Šviesos: Nuno Meira

Kostiumai: José António Tenente

Garso režisūra, muzika: Pedro Costa

Chorvedyba, vokalo apipavidalinimas: João Henriques

Choreografija: Sofia Dias, Vítor Roriz

Vaidina: Isabel Abreu, Romeu Costa, António Fonseca, Beatriz Maia, Marco Mendonça, António Parra, Carolina Passos Sousa, João Vicente

Įgarsinimas: Cláudio de Castro, Nadezhda Bocharova, Paula Mora, Pedro Moldão

Ginklų instruktorius: David Chan Cordeiro

Vertimas: Daniel Hahn (anglų k.), Agnė Pulokaitė (lietuvių k.)

Premjera: Centro Cultural Vila Flor (Gimarainsas, Portugalija), 2020

Prodiuseris: Teatro Nacional D. Maria II (Lisabona)

Vykdomasis prodiuseris: Festival d’Avignon

Koprodiuseriai: Wiener Festwochen, Emilia Romagna Teatro Fondazione (Modena), Théâtre de la Cité – CDN Toulouse Occitanie & Théâtre Garonne Scène européenne Toulouse, Festival d’Automne à Paris & Théâtre des Bouffes du Nord, Teatro di Roma – Teatro Nazionale, Comédie de Caen, Théâtre de Liège, Maison de la Culture d’Amiens, BIT Teatergarasjen (Bergenas), Le Trident – Scène nationale de Cherbourg-en-Cotentin, Teatre Lliure (Barselona), Centro Cultural Vila Flor (Guimarães), O Espaço do Tempo (Montemor o Novas). 

Palaikymas: Almeida Garrett Wines, Cano Amarelo, Culturgest

Padėkos: Mariana Gomes, Rui Pina Coelho, Margarida Bak Gordon, Rita Mendes ir Teatro Nacional D. Maria II komanda. Taip pat dėkojame Sarai Barros Leitão, Pedro Giliui ir Rui M. Silvai, kurie, nors šiuo metu nebepasirodo scenoje, bet visada liks „Katarina“. 

Muzika: Hania Rani (Biesy ir Now, Run), Joanna Brouk (The Nymph Rising, Calling the Sailor), Laurel Halo (Rome Theme III et Hyphae) ir Rosalía (De Plata)

 

Kritikų atsiliepimai

„Šis spektaklis pasiekė tokį meistriškumo lygį, kad, jei kas nors jį pavadintų manifestu, tai būtų manifestas, apibendrinantis teatro svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Ar teatras gali išlaisvinti iš apatijos? Ar teatras gali priversti susimąstyti apie geresnio visuomenės modelio kūrimą? Galėtume net teigti, kad tai nėra paslėpti klausimai, o iš tiesų – šio kūrinio idėjos esmė. Spektaklio autorius ir režisierius Tiago Rodriguesas išlaisvina kritinį mąstymą, kuris, mums susidūrus su sudėtingais socialiniais kontekstais ir į juos reaguojant, neretai virsta apsimestiniu neutralumu.“

Marta Moreira, intro.pt

„Tiago Rodrigueso „Katarina…“ turi visus stipriausius tragedijos bruožus. Ji įkvepia asmeniniam pasiaukojimui, yra dialektinė, o ne didaktinė, svarsto, koks kolektyvinis likimas yra palankiausias, ir yra abejinga tam, kuo virs jos herojai. Be to, ji pačiu laiku mums primena apie ritualų svarbą formuojant ir palaikant žmonių bendruomenes.“

Rui Pina Coelho, „Sinais em linha“

 

Bilietų kainos

I kategorija: 50 Eur
Kaina su nuolaida: 40,20 Eur
II kategorija: 40 Eur
Kaina su nuolaida: 32,20 Eur
III kategorija: 35 Eur
Kaina su nuolaida: 28,20 Eur
IV kategorija: 25 Eur
Kaina su nuolaida: 20,20 Eur
V kategorija: 15 Eur
Kaina su nuolaida: 12,20 Eur

Taikoma 20 % nuolaida studentams, moksleiviams, senjorams ir negalią turintiems asmenims.
Scenos menų profesionalams taikoma 50 % nuolaida. Registracija nuolaidai gauti: https://forms.gle/kFkSjdCfq9BM6SDs9 

Bilietų kaina kils nuo rugsėjo 1 d.!
Bilietai platinami per bilietai.lt