Lietuvos teatro vitrinos naujienomis dalinasi LRT

***

1980-aisiais pasirodžiusiame J. M. Coetzee romane „Barbarų belaukiant“ pirmuoju asmeniu pasakojama anoniminės Imperijos aukšto valstybės tarnautojo istorija. Senstantis vyras siekia gyventi ramų gyvenimą ir nesikiša į Imperijos politiką. Iš „barbarais“ pramintų taikių stepių klajoklių atimtose žemėse įkurtame mažame pasienio mieste jis vykdo teisingumą ir laisvu nuo darbo metu tenkina savo slaptas aistras moterims bei archeologiniams tyrinėjimams.

Vieną dieną į šio teisėjo rankas patenka kareivių sučiuptų „barbarų“ – tėvo ir jo nepilnametės dukters – byla. Tėvą kareiviai nužudo dukros akyse, o ją pačią žiauriai kankina. Tai išmuša Teisėją iš įprastų gyvenimo vėžių. Gailestis suluošintai merginai perauga į tėvišką globą, sužadinančią pamirštus jausmus. Teisėjas nusprendžia sugrąžinti merginą jos artimiesiems, tačiau už šį savo žygį sulaukia uolių Imperijos tarnų neapykantos ir žiauraus keršto. Patyręs visuotines miestiečių patyčias bei egzekuciją, Teisėjas virsta valkata ir galiausiai išvysta Imperijos pralaimėjimą, kai su „barbarais“ kovoti į stepes išėjusi kariuomenė nebegrįžta, o likimo valiai paliktas miestas ištuštėja…

Romane tarsi matuojamos žmogiškumo ribos, klausiama, kas gi yra tikrieji barbarai: negailestingai persekiojami ir kankinami vietiniai stepių gyventojai – klajokliai žemdirbiai, žvejai, amatininkai – ar jų kančioms abejingi eiliniai miestiečiai bei juos sauganti Imperijos kariuomenė?

Árpádas Schillingas teigia, kad „romane „Barbarų belaukiant“, kaip ir daugelyje kitų savo knygų, J. M. Coetzee visų pirma rašo apie savo patirtį Pietų Afrikos Respublikoje, apie vakarietišką baltųjų imperiją ir jos santykį su vietiniais juodaodžiais šalies gyventojais, apie Vakarų pasaulio kolonijinę politiką Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje arba Šiaurės Afrikoje. Tačiau šiandien į kovą prieš „barbarus“ pakilo Rytų imperija, šiandien jie bombarduoja namus ir naikina žmones.

Bet nesvarbu, ar kalbama apie Vakarus, ar apie Rytus – kiekvienoje fronto linijoje yra koks nors pasienio miestelis, kuriame paprasti, dievobaimingi žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą ir galvoja, kad karo baisumai juos aplenks, nes jie yra padorūs, niekuo dėti piliečiai. Bet niekuo dėtų nebūna. Nebent vaikai. Miestelis, miestiečių bendruomenė yra įvykių centre, kai užverda konfliktas tarp barbarus užkariauti pasišovusios kraugeriškos Imperijos ir jos žiaurumui besipriešinančio individo – tipinio intelektualo.

O kas yra barbarai? Turiu dvi hipotezes: arba barbarai apskritai neegzistuoja ir visas šis konfliktas yra tik ironijos persmelktas liūdnas pokštas, arba barbarai esame mes visi, nes mes visi žmonės.“

***

Lietuvos publikai režisieriaus Árpádo Schillingo kūryba pažįstama gerai. Per du pastaruosius dešimtmečius Vilniuje viešėjo ir šalies teatralų simpatijas pelnė ne vienas jo vadovaujamo Budapešto teatro „Krétakör“ spektaklis, taip pat šis autorius yra pastatęs žiūrovų bei teatro kritikų įvertintų spektaklių Jaunimo teatre Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos ir Klaipėdos jaunimo teatruose.

Schillingas režisuoti pradėjo būdamas dvidešimties. 1995 metais įkūrė „Krétakör“. Vokiečių teatro reformatorių Bertoltą Brechtą menantis „Krétakör“ pavadinimas – „Kreidos rato teatras“ – išreiškė jo filosofiją: teatrą ir publiką susieti kreidos ratu, kurį galima sukurti bet kur, o ištrynus – kaskart nubrėžti iš naujo. Per daugiau kaip dešimtmetį „Krétakör“ apkeliavo pasaulį ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Ypatingo dėmesio sulaukė Schillingo režisuoti spektakliai „Voicekas“, „Juoda šalis“, „Žuvėdrė“, pelnę jam vieno įdomiausių šiuolaikinio Europos jaunojo teatro menininkų vardą.