2022-09-23
Režisierė Anna Smolar, Sorbonos universitete Paryžiuje baigusi literatūros studijas, šiuo metu gyvena ir kuria Lenkijoje. Dirbo režisierių Krystiano Lupos, Jacques’o Lassalle’o ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavo su kino režisiere Agnieszka Holland. Sukūrė tokius spektaklius kaip „Žydų aktoriai“ (Žydų teatras Varšuvoje, 2015), „Dibukas“ (Lenkų teatras Bydgoščiuje, 2015), „Poilsio centras“ („Komuna Warszawa“, 2017), „Kaubojai“ (Juliuszo Osterwos teatras Liubline, 2019), „Edžio pabaiga“(„Teatr Studio“ Varšuvoje, 2020) ir kt.. 2017 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ ji vedė kūrybines dirbtuves, o 2018 m. šiame festivalyje įvyko pjesės „Henrietta Lacks“ skaitymas. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierė sukūrė spektaklį „Sulėtintai“ (2019). Šių metų festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje bus rodomas jos „Nowy Teatr“ sukurtas spektaklis „Henrietta Lacks“ (2017).
Kokia jūsų ir festivalio „Sirenos“ istorija?
Pirmą kartą apie šį festivalį išgirdau 2017 m., kai į Vilnių atvykau bendradarbiauti su Kristina Savickiene. Lietuvos scena mane sudomino, nes supratau, kokia ji artima Lenkijos teatrui: temos, teatro kokybė ir meninis potraukis panašūs. Naujų kelių, kalbų ir būdų apibūdinti tikrovę paieškos abiejose šalyse, regis, yra vienodai būtinos.
Minite poreikį rasti naują būdą apibūdinti tikrovę – kodėl tai būtina? Kaip šios paieškos sieja Lenkijos ir Lietuvos teatrą?
Pasaulis keičiasi nepaprastai greitai. Mūsų visuomenėse santykiai nėra tokie, kokie buvo anksčiau, moterys ir vyrai apibrėžia ir pozicionuoja save pagal naujas taisykles ir vertybes. Klimato katastrofa, feministinė, trans- ir intersekcinė revoliucija, pandemija, karo sugrįžimas į Europą – visa tai reikalauja naujų meninių ir konceptualių priemonių. Šios naujos dimensijos taip pat reikalauja, kad atlikėjai scenoje ieškotų labai intensyvios, intymios ir sąmoningos būsenos.
Šiemet festivalyje „Sirenos“ pristatysite spektaklį „Henrietta Lacks“. Kas jus pastūmėjo jį kurti?
Pasiūlymą įsigilinti į Henriettos Lacks istoriją gavau iš Koperniko mokslo centre Varšuvoje vykstančio tarpdisciplininio festivalio apie mokslą ir meną „Transformacijos“ kuratoriaus. Kai jis man papasakojo šią istoriją ir tai, kad apie ją niekas nežino, pradėjau tuo domėtis ir nusipirkau amerikiečių biologės ir žurnalistės Rebeccos Skloot knygą. Ji parašė žurnalistiniu ir moksliniu požiūriu pagrįstą, turiningą istoriją apie HeLa ląsteles ir moters, vardu Henrietta Lacks, šeimą. Knygoje ji išryškina visus mus dominančius paradoksus – mokslo sėkmę XX a. 6-ajame dešimtmetyje, bet kartu tragediją moters, kuri liko nuošalyje ir mirė patirdama baisias kančias, vargą ir skurdą. Jos penki vaikai liko be jokių žinių apie tai, kas nutiko jos ląstelėms, nors eksperimentas su jomis sukėlė revoliuciją mokslo pasaulyje. Tai buvo milžiniška ląstelių dauginimo sėkmė, nes iki tol jokiai kitai ląstelei nepavyko daugintis už žmogaus kūno ribų. Žiaurus vėžys Henriettos Lacks kūne padarė tas ląsteles tokias galingas, kad jos pasirodė esančios labai atsparios ir už kūno ribų. Tai leido mokslui plėtoti revoliucinius tyrimus ir sukurti vakcinas nuo poliomielito ir daugelį kitų, tarp kurių yra vakcina nuo COVID-19. Šios ląstelės visame pasaulyje, visose laboratorijose vadinamos HeLa ląstelėmis, nes yra kilusios iš Henriettos Lacks, jaunos afroamerikietės, kuri buvo pašalinta iš istorijos, kūno.
O štai įdomus faktas: kai pradėjome repetuoti, Oprah Winfrey susidomėjo šia istorija ir nusipirko Rebeccos Skloot knygos teises. Susiekėme su jos teisininkais, klausdami, ar galime naudoti knygą savo spektaklyje, bet jie atsakė, kad neturime teisės cituoti nė vieno jos sakinio, nes Oprah pagal ją rengia filmą. Mes, žinoma, jautėmės nusivylę, nes norėjome, kad ši istorija taptų žinoma, o Oprah Winfrey siekė to paties tikslo. Teisių klausimas buvo labai ironiškas ir dviprasmiškas. Viena jo dalis – klausimas, ar mūsų ląstelės priklauso mums, ar mokslininkai jas gali paimti be mūsų žinios, o kita – teisių į istoriją problema: ar galime uždrausti, kad istorija būtų papasakota? Taigi nusprendėme pasitelkę fantaziją ir tai, ką žinome apie šį pasakojimą, sukurti teatrinę situaciją, kuri parodytų visą įtampą ir perspektyvas.
Ar per kūrybos procesą analizavote, kas mus veda mokslo link – smalsumas ar baimė? O gal noras turėti daugiau ir kurti ką nors dirbtinio, kas suteiktų mums stabilumo ir žinių?
Šis klausimas buvo užduotas pasitelkus George’o Otto Gey’aus, mokslininko, padariusio šį atradimą, personažą. Parodome, kad iš tiesų jis nebuvo vienas: kartu su juo dirbo ir visą sunkų darbą atliko mokslininkė Marija Kubiček, tačiau istorijos puslapiuose liko tik jo vardas. Be to, parodome, kad buvo kitokie laikai: istorija vyksta 6-ajame dešimtmetyje JAV. Tuo metu etikos klausimas nebuvo svarbus. Mokslininkui svarbiausia buvo aistra savo darbui. Jis savo veiklą suvokė kaip misiją. Tai kilo iš smalsumo, iš tikėjimo, kad galima pakeisti žmonijos likimą ir kovoti su įvairiomis ligomis ar net mirtimi. Jo tikėjimas pažanga ir mokslu buvo kur kas stipresnis už atskiras istorijas, biografijas ar vieno paciento kančias. Jam dėl to nekilo jokių abejonių. Tai buvo procedūra, kuri atrodė visiškai banali: kitoje ligoninės dalyje, netoli tos vietos, kur jis atliko genetinius tyrimus, gulėjo serganti moteris. Su visais ligoniais buvo elgiamasi vienodai: mokslininkai paimdavo tyrimams kelias jų ląsteles. Tai, kad konkrečios ląstelės pasirodė galinčios viską pakeisti, neprivertė nei jo, nei ligoninės darbuotojų pagalvoti apie tai, kad reikia susisiekti su pacientės šeima. Priešingai, jie ištrynė jos vardą, nes žurnalistiniam ir istoriniam pasakojimui buvo nepalanku, kad sėkmės veidu taptų juodaodė moteris iš skurdžios aplinkos. Šiam vaidmeniui labiau tiko elegantiškas, turtingas baltaodis vyras. Niekas nesirūpino etika ar kontaktų su šeima užmezgimu – jos vyras ir vaikai tuo metu net negalėjo susimokėti už socialinį ir sveikatos draudimą. Čia slypi paradoksas, kad moters ląstelės, pakeitusios medicinos kryptį visame pasaulyje, negalėjo užtikrinti sveikatos draudimo net jos vaikams ir anūkams. Iš pradžių ląstelės buvo tik mokslinių tyrimų objektas, o pats mokslininkas jas nemokamai paštu siųsdavo savo kolegoms. Tačiau neilgai trukus tai virto didžiuliu verslu. Tai parodo, kad čia egzistuoja sisteminė socialinė neteisybė.
Jei kalbėsime apie baimę, visada egzistuoja dvilypumas tarp tikėjimo pažanga ir pagalbos žmogui bei didelių pinigų patrauklumo. Žinoma, visada galime savęs paklausti, ar už to slypi nemirtingumo galimybė. Tikriausiai kartais taip ir yra, tačiau dauguma pažanga tikinčių žmonių nori būti sveiki ir išlaikyti savo šeimas.
Ar yra koks nors ryšys tarp jūsų spektaklio ir dabartinės politinės situacijos, susijusios su moterų teisių problema, Lenkijoje?
Spektaklyje yra trys su politika susiję aspektai, jei pažvelgsime į Henriettos Lacks personažą: ji buvo juodaodė nepasiturinti moteris. XX a. 6-ajame dešimtmetyje JAV rasinė diskriminacija buvo didžiulė. Lenkijoje ji nėra tokia stipri, tačiau tai greičiausiai pasikeis dėl su imigracija susijusios situacijos. Tačiau tuo metu, kai kūrėme (2017 m.), nenorėjome pasakoti apie Ameriką. Taigi rasizmo klausimas buvo mažiau išreikštas nei kiti diskriminacijos lygmenys. Pavyzdžiui, klausimas apie moters kūną ir kas dėl jo sprendžia. Vienoje spektaklio scenoje rodoma, kaip gydytojai bendrauja su paciente, nesuteikdami jai žinių, kad ji galėtų suvokti savo padėtį. Taip Henrietta Lacks būtų galėjusi tapti subjektu, o ne objektu. Ji yra objektyvizuojama. Tam tikru momentu matome, kad ji informuojama apie savo gydymą ir kad po jo negalės turėti vaikų. Prieš tai ji nebuvo informuota, taigi yra pastatoma prieš faktą. Tai gana panašu į situaciją Lenkijoje, jei kalbėtume apie abortų draudimą. Tai varo mus į neviltį, nes dėl tokių politinių sprendimų miršta moterys. Stebėdami JAV priimtus sprendimus matome, kad moters kūno, kaip jos savarankiškos erdvės, klausimas vis ir vis kompromituojamas. Spektaklyje tai galima pajusti per aktorę – Henrietta Lacks yra pykčio balsas.
Taip pat paliečiamas paniekos žemesnio socialinio sluoksnio žmonėms klausimas. Matyti, kad Henrietta Lacks ir jos šeima neturi priemonių kovoti su sistema, todėl sistema juos išnaudoja savo labui. Taip išryškėja spektaklyje keliamas klausimas – ar įmanoma pažanga be aukų, be žmonių, kurie išnaudojami ir išmetami? Mes stengiamės nebūti naivūs ir parodome mokslininko, klausiančio, ar norime, kad Henrietta pasiliktų savo ląsteles sau, požiūrį. Tai leistų mums būti itin etiškiems, įsivaizduoti pasaulį, kuriame mokslininkai turėtų laukti, kol kiekvienas pacientas pasirašys dokumentą, aptarus procedūras ir biurokratiją. Tačiau tai visiškai stabdytų mokslinius tyrimus, o aš manau, kad mes to nenorime, nes, tarkim, dabar visi džiaugiamės, kad esame paskiepyti, galime eiti į darbą ir leisti vaikus į mokyklą.
Ar vis dar visiškai priklausome sau, kai susiduriame su politika ir medicina, moksliniais tyrimais ir verslu?
Tai įdomus klausimas kibernetinio smurto kontekste, nes matome, kad kažkodėl nesame pakankamai sąmoningi, kiek informacijos apie mus saugoma internete ir kiek jos gali būti panaudota prieš mus. Paradoksalu, bet mūsų kūnai yra tikresni ir labiau kontroliuojami, galima bent jau pamatyti ir pastebėti fizinį smurtą.
Dalyvavome seminaruose su vėžiu sergančiomis ir besigydančiomis moterimis. Buvo jaudinanti akimirka, kai viena moteris papasakojo apie tai, kaip atsibudo po operacijos ir jai buvo pranešta žinia, kad nupjauta jos krūtis. Moteris suprato, kad paprasčiausiai nežinojo, kur ši atsidurs. Ar bus išmesta į šiukšlių dėžę? Ji pradėjo kelti dvasinius klausimus. Jai trūko ritualo, kuris leistų atsisveikinti su savo dalimi. Taigi yra du šios situacijos sprendimo būdai. Šį aspektą galime traktuoti visiškai racionaliai arba vis dėlto galvoti apie tai kaip apie kažką svarbaus ir gilaus, nes nupjovus krūtį tą moterį kamavo keisti košmarai. Ji atsibusdavo jausdama, kad viduryje kambario ieško dalies savęs. Tai rodo, kad Vakarų visuomenė neparuošia mūsų patirtims, kurios gali būti svarbios net ateinančioms kartoms.
O jeigu iškeltume nemirtingumo klausimą, manydami, kad mokslas leis tai pasiekti. Ar šiuo aspektu įžvelgiate daugiau problemų, ar pranašumų? Galbūt meilė, neapykanta ir liūdesys nebetektų gerai žinomos vietos mumyse ir visuomenėje.
Nuoširdžiai sakau, kad visiškai nesugebu galvoti apie žmogaus nemirtingumą, nes jaučiu, kad visi pradedame susidurti su klimato katastrofos realybe. Miškai dega, Ispanijoje nėra vandens. Vasarą buvau Prancūzijoje ir dėl sausros buvo uždarytos automobilių plovyklos. Esu tokios būsenos, kai keliu klausimą, ką turėčiau daryti su likusiu laiku ir kaip reikėtų kalbėtis su vaikais. Galbūt tai tikėjimo trūkumas? Norėčiau įsivaizduoti, kad kokiam nors supermokslininkui pavyktų tiesiog pakeisti kryptį, kuria eina mūsų pasaulis. Tačiau mąstymas apie nemirtingumą yra turtingiems berniukams, tokiems kaip Elonas Muskas, fantazuojantiems apie minutės trukmės kelionę į Mėnulį. Galbūt nedideliam procentui žmonių pavyktų pabėgti iš Žemės, bet aš nenoriu priklausyti šiai grupei.
Apskritai kokia šiuo metu yra mokslo vieta teatre?
Jaučiu poreikį priartėti prie mokslo, nes tai labai performatyvi tema. Teatras yra puikus įrankis gilintis į šią medžiagą, nebūnant visiškai racionaliam ir konkrečiam, bet matant, ką mokslas gali atverti mūsų protuose ir padėti geriau suprasti žmogų. Šiuo metu Vokietijoje dirbu epigenetikos srityje. Tai palyginti nauja mokslo sritis, susijusi su idėja, kad traumos gali būti perduodamos iš kartos į kartą iki trijų ar keturių kartų. Apie tai galima skaityti straipsnius, bet kai tai matome atlikėjų kūnuose, per muziką ir erdvę, galime atsiverti ir priimti dimensiją, kuri atrodo pernelyg nutolusi nuo kasdienybės. Tai labai įdomi erdvė, su kuria galima dirbti. Ruošdami „Henriettą Lacks“ susipažinome su fantastiška biomenininke, savo meno kūrinių pagrindui naudojančia ląsteles. Ji papasakojo apie savo susijaudinimą dėl to, kad po mirties nori būti nuleista į žemę ir suvalgyta kirminų. Tai gražus procesas, rodantis tęstinumą. Tai išgirdusi supratau, kad galbūt vis dėlto nenorėčiau būti kremuota, nes egzistuoja šis gamtos darbas, kurį turi atlikti kirminai, kad mus vėl paverstų dulkėmis. Mokslas ir žinios gali mus stipriai išlaisvinti.
Kalbino Ignas Zalieckas
Pokalbis publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“