PABANDYKIM IR PAŽIŪRĖKIM, KAS BUS – 2025 m. Lietuvos teatro programos tarptautinės žiuri atsiliepimai
2025-10-21
Šiųmetinė Lietuvos teatro programa pakvietė pažvelgti į scenos menų lauką queer žvilgsniu – tokiu, kuris sujaukia tai, kas įprasta, ir atveria erdvę naujiems požiūrio taškams. Programa skatina ieškoti naujų ryšių tarp formų, bendruomenių ir žiūrovų.
Mes, tarptautinės žiuri komisijos nariai, priimame šį kvietimą nuolankiai ir su smalsumu. Visi esame iš skirtingų kontekstų – vieni gyvename kaimynystėje, kiti svečiuojamės čia nebe pirmą kartą, treti pirmą kartą atrandame lietuvišką teatrą. Mus sieja ne vienodas požiūris, bet noras mokytis, įsiklausyti ir atliepti. Mūsų vaidmuo – ne užverti duris sprendimais, o įsilieti į dialogą: pastebėti, kas mus jungia, priimti skirtumus, įžvelgti rizikas ir galimybes bei tapti tiltu tarp vietinio ir tarptautinio lauko.
Tačiau be to turime ir pareigą – skirti apdovanojimus. Tokioje įvairialypėje programoje tai rodėsi beveik neįmanoma užduotis. Vis dėlto šis sunkumas yra prasmingas – jis verčia klausti, kam mums tų apdovanojimų reikia ir kuo grįsime savo sprendimus. Bent jau čia ir dabar mes matome prasme tame, kad kuriame erdvę dialogui ir ieškome būdų susitikti – tai ir yra šių metų vitrinos dvasia.
Visi apdovanojimai yra vienodai reikšmingi ir teikiami be eiliškumo pagal svarbą. Norime padėkoti visiems, kieno dėka spektakliai buvo parodyti vitrinoje. Daugelio tų žmonių nepamatome scenoje: prodiuserių, titruotojų, technikų ir daugybės kitų. Bet tai įvyksta tik dirbant išvien – juk teatras visų pirma yra kolektyvinis kūrinys.
2025 m. „Sirenų“ Lietuvos programos žiuri komisijos nariai
Jussi Sorjanen (Suomija), Carmen Hornbostel (Austrija), Olga Drygas (Lenkija–Šveicarija), Aaron Wright (Jungtinė Karalystė), Santa Remere (Latvija),
APDOVANOJIMAI
Spektaklio „RAVE OF RIOT“ AKTORIŲ KOMANDAI – apdovanojimas už išskirtinę energiją
Išskirtinis, nežabotos energijos pliūpsnis. „Rave of Riot“ – tvirtas, galingas ir be galo įtaigus savo tiesa. Jis auga organiškai, tarytum savaime, dramaturgija vystosi taip natūraliai, jog, regis, spektaklis galėjo pavykti tiktai toks, koks yra, ir niekaip kitaip. Jis trykšta jaunatvišku tyrumu, todėl atrodo itin šiuolaikiškas ir gyvas. Aktorių energija užkrečianti, o iš lipnios juostos pagaminti kostiumai yra nenudailinti, grubūs pačia geriausia to žodžio prasme.
Neoficialus prizas: Grand Prix už geriausią festivalio kvapą.
Spektakliui „TREMOLO“ – apdovanojimas už pradėtą dialogą tarp švietimo ir scenos menų lietuviškoje erdvėje
Sveikiname spektaklio kūrybinę grupę už drąsą kalbėti Lietuvoje vis dar retai nagrinėjamomis nepatogaus feminizmo (killjoy feminism), malonumo, žvilgsnio pajautos temomis. „tremolo“ užčiuopia esminę, simbolinę gelmę, pradėdamas dialogą tarp švietimo ir scenos menų. Tai nuoširdus, žaismingas, bet kartu ir rimtas kūrinys apie tai, kas (mūsų supratimu) lig šiol mažokai gvildenta lietuviškame teatre, nors pati tema yra sena kaip žmonija.
Spektaklis kuria ir skatina dialogą, peržengiantį kartų, lyčių ir normų ribas. Jame susijungia teatras, performansas, švietimas, mokslas ir vietos žiūrovų įvairovė, aiškiai parodomas ryšys tarp politinio ir asmeninio lygmens, o itin asmeniškas humoras neretai priverčia žiūrovą nejaukiai pasimuistyti kėdėje. Matome didžiulį menininkės potencialą ir skatiname ją kurti toliau, nebijant „nužudyti savo numylėtinių“.
Apdovanojimas už meninį pavyzdį, kaip vesti dialogą – spektakliui „CLAP & SLAP“
Spektaklyje „Clap and Slap“ sumaniai, taikliai ir pamokančiai nagrinėjamos nūdienos aktualijos. Daro įspūdį menininkų gebėjimas per asmenines istorijas kelti platesnius visuomeninius bei etinius klausimus – ar tai būtų religijos ir pasaulietiškumo, kaltės ir laisvės, ar pažeidžiamumo ir stiprybės sandūros. Spektaklis nebruka atsakymų, bet reikalauja dialogo, priverčia mus išeiti iš savo komforto zonos. Jis sąžiningai ir preciziškai derina asmeninį ir politinį, vietinį ir tarptautinį diskursą. Tai pavyzdinis spektaklis, parodantis, ką gali šiuolaikinis teatras.
Neoficialus prizas: Už geriausią Adidas ir Nike akistatos akimirką kostiumų dizaine.
PROGRAMOS SPEKTAKLIAI
SUGRĮŽIMAS
Tai spektaklis, kuris drįsta žengti nepramintais takais. „Sugrįžimas“ demonstruoja drąsą – rizikuoti, eksperimentuoti, ieškoti tik patiems menininkams savitos kalbos. Čia apnuoginamas tiek kūnas, tiek siela, nevengiama, netgi veržiamasi į šešėlius. Po spektaklio lieka stipresnis noras kapstyti giliau, išdrįsti susitepti, atsiverti, apsinuoginti, pažvelgti į tamsą ir nebijoti to, kas gali iš jos išnirti.
ŠVENTOJI
„Šventoji“ išdrįsta sulaužyti ketvirtąją sieną itin aiškia, įtaigia vaidyba. Įsimintiniausia akimirka – kai aktorė išeina iš vaidmens ir žiūrovams ima pasakoti savo istoriją. Nepaprastai tikra, bet kartu itin teatrališka akimirka, kurioje skleidėsi trapumas, persipynęs su aktoriniu meistriškumu. Stiprus aktorės balsas, kuriam nereikia jokių mikrofonų, buvo spektaklio širdis.
Neoficialus prizas: Už geriausią krioklio sceną.
SAVIŽUDYBĖS ANATOMIJA
Ko gero, sudėtingiausios struktūros spektaklis visoje vitrinoje „Savižudybės anatomija“ imasi sudėtingo iššūkio – kaip scenoje pavaizduoti tai, kas, atrodytų, nepavaizduojama? Neretai teatrinę patirtį apsunkinantys subtitrai čia tampa išmoningai integruotu dramaturginiu įrankiu. Aktorių komanda išlaiko stebėtiną koncentraciją – jų įtampa ir susiklausymas veda per skirtingų kartų traumas, giminės palikimą bei šeimos istorijos naštą. Daugybė smulkių detalių čia jungiasi organiškai. Ypač įsiminė Anos monologas – nepaprastai stiprus, kupinas atviros emocijos. Galbūt spektaklis sunkiai skintųsi kelią į užsienio scenas, tačiau savame kontekste kūrėjams pavyko subtiliai perteikti sudėtingą, daugiasluoksnę medžiagą.
Neoficialus prizas: Už geriausią vieno žmogaus rankomis atliekamą subtitravimą – Viktorijai Sketerytei.
MES TAIP NESITARĖM
Prasmingas kūrinys bendruomenei, su nuoširdžiu noru mokyti ir dalintis. Pastatymas profesionaliai išbaigtas, energija tarp atlikėjų stipri. Tačiau – ar jame yra džiaugsmo? Kartais balansuojama ant gailesčio, moralizavimo, infantilumo ribos. Vis dėlto žengtas reikšmingas žingsnis – gerai pasinaudota platforma, kad pasiektum kitus.
Autoriai rimtai imasi bendruomenės įtraukimo, žinių dalijimosi ir teatro kaip dialogo erdvės misijos. Dėl aktorių meistriškumo, energijos abejonių nekyla. Spektaklis kartkartėmis krypo į infantilumą ar moralizavimus, tačiau tai nemenkina jo edukacinės vertės – ypač Lietuvos kontekste. Ne viskas suskambėjo stipriai, tačiau pats teatro pavertimas tiltu į bendruomenę yra nepaprastai svarbus, ir vertas pripažinimo žodžio.
ŠOKIS CIGARETEI IR GERIAUSIAI DRAUGEI
Švelnus, jautrus susitikimas. Atlikėjos pakviečia į erdvę, kur emocijoms leidžiama tiesiog būti – užpildyti kambarį be jokios prievartos ar demonstracijų. Ryšys atrodė tikras, netgi trapus – tarsi mums būtų leista stebėti asmenišką akimirką. Kartais į geidulingumą krypstantys judesiai sukėlė kiek dviprasmiškus jausmus – ar toks sumanymas, ar tik atsitiktinumas? Neaiškus liko ir publikos vaidmuo, tačiau toje nežinioje buvo savotiško grožio. Tai spektaklis, kuris prašo ne analizuoti, o tiesiog būti.
VAIVORYKŠTĖS MIUZIKLAS
Intymiausias vitrinos spektaklis Rainbow Musical sukūrė trapią, bet įgalinančią erdvę, kurioje balsai gali skambėti saugiai ir atvirai. Tai ne tik spektaklis, bet ir bendruomenės būrimo gestas – queer žmonių žinutė queer žmonėms: „Mes čia, mes esame erdvė jums“. Kūrinys neslepia pažeidžiamumo, bet ir trykšta ryžtu, kviečia į privačią erdvę, bet ir išlaiko orumą. Jo intymumas yra ir didžiausia stiprybė, o tai – reta, švelnu ir politiškai reikšminga.
Neoficialus prizas: Už geriausią vėjo malūnėlio akimirką.
MAHAMAYA ELECTRONIC DEVICES
Provokuojančiame ir eksperimentiniame „Mahamaya Electronic Devices“ jauni atlikėjai leidžiasi tyrinėti santykį tarp žmogaus ir mašinos. Forma ne visada išlaikė užmojo mastą, tačiau bandymas pavyko nuoširdus ir drąsus. Tarytum naudotų prietaisų tąsa, atlikėjai atskleidė ir savo ribas, ir galimybes.
PABAIGAI: IŠLIKTI SUNKUMŲ AKIVAIZDOJE
Apibendrinant, 2025 m. „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina, pavadinta „Queer žvilgsniu“, surinko spektaklius, kuriuose drįstama eksperimentuoti ir ieškoti savitų formų bei teatrinės kalbos – tai puikus pavyzdys, kaip teatras gali tapti erdve reprezentavimui, konfrontacijai, pažeidžiamumui, bendruomeniškumui ir džiaugsmui.
Mūsų tikrovė nuolat verčia rinktis: tarp normos ir paraščių, tvarkos ir maišto, bendruomenės ir vienatvės. Visa tai tam, kad galėtume jaustis gerai, kai patogiai įsitaisę ant sofos, stebėdami pamažu dūlančius nesibaigiančių krizių kadrus – karų, iki „mažesnio blogio“ pasirinkimo redukuotų rinkimų – laukiame geresnės ateities. Juk aplinkui, atrodytų, gyvenimas teka gana saugiai, gana ramiai. Mus saugo komfortas, neleisdamas pajudėti, sukurdamas iliuziją, kad dalyvaujame.
Šiuo metu jaučiame stiprią pareigą būti išvien su Lietuvos kultūros sektoriumi ir tvirtai tikime, jog kova už meno laisvę yra neatsiejama nuo kovos už visuomenės laisvę. Kaip rašė Sara Ahmed, „tapti džiaugsmą užmušančia feministe reiškia išgirsti savo balsą istorijoje.“ Istorija primena: kad ir kur būtume, ten jau buvo kiti. Ji gerai mus išmokė, ką reiškia laikai, kai kultūra buvo politizuota, kritikų balsai nutildyti, o institucijos priverstos tarnauti ne žmonėms, o valdžiai. Išmokome, kad komforto zonos – tai spąstai, o kultūros ir vaizduotės laisvė yra pirmoji erdvė, į kurią nusitaiko autoritarai. Dabartiniai iššūkiai nėra abstraktūs ir ne praeitis; jie kelia pavojų pačiai meno kaip bendros pasipriešinimo, džiaugsmo ir bendrystės erdvės galimybei.
Europa – ta, apie kurią svajojame ir kurią patys kuriame – negali atsirasti be trinties. Išeiti iš komforto zonos – tai ne pasirinkimas, o būtinybė. Kartais kūnas pats prisiverčia, sukyla. Kartais priverčia pati tikrovė, nebeišsitenkanti savo ribose. Ir tada kažkas įvyksta – tam tikras lūžis… Išsiplečia gyslos. Greičiau ima tekėti kraujas. Pradedame jausti daugiau – save, kitus, pasipriešinimą, viltį. Pokytis – tai jėga, cirkuliuojanti tarp žmonių – ne tam, kad griautų, o kad išsaugotų.
Kaip tik tokio atsparumo ir fantazijos įrodymas buvo ši Lietuvos teatro programa. Nuo riaušių iki išpažinčių, nuo krioklių iki vėjo malūnų, nuo asmeninių istorijų iki kolektyvinių kovų – šie kūriniai atvėrė erdves, kuriose galime būti savo pačių sąlygomis. „Queer žvilgsnis“ įrodė, kad Lietuvos teatras ir toliau plečia savo horizontus – be baimės, žaismingai ir su dideliu prasmės jausmu.
Komisija ypač pabrėžia Lietuvos šokio scenos ir bendruomenės stiprybę – jos gyvybingumas pulsavo daugelyje vitrinoje pristatytų darbų. Ne viename spektaklyje matėme drąsų kūniškumą, gilią įsikūnijimo raišką ir bendrą įsipareigojimą judesiui kaip pasipriešinimo, pažeidžiamumo ir vaizduotės erdvei.
Dėkojame organizatoriams, menininkams, technikams, prodiuseriams ir visiems, kas užkulisiuose prisidėjo prie šių metų vitrinos įgyvendinimo.
2025 m. „Sirenų“ Lietuvos programos žiuri komisijos nariai
Carmen Hornbostel (Austrija), Jussi Sorjanen (Suomija), Aaron Wright (Jungtinė Karalystė), Santa Remere (Latvija), Olga Drygas (Lenkija–Šveicarija)
