2021-09-14

Pradžioje buvo žodis. O tada stojo tyla. Ne ta tyla, – nuščiuvusioje žiūrovų salėje laukiant spektaklio pradžios. Ta kita tyla, kai scena uždaryta ilgiems mėnesiams. Sakome, kad tyla – tai auksas, gera byla, kad tyla stoja prieš audrą ir kad aušinti burnos neverta. Sakome, kad tyla – sutikimo ženklas, kad ji – protesto ženklas, kad ji – abejingumo ženklas.

 

Pauzė, kurią išgyvenome teatre – tai pandemijos padarinys. Gyvenome pauzėje be pauzės, tyloje be tylos, bendravime be bendravimo, kūrėme teatrą be teatro. Buvome priversti įsiklausyti į mus supančias tylos formas, dažniausiai tarp keturių sienų savo namuose. Namai tapo saugia tvirtove, po to – kalėjimu, o galiausiai muziejumi, kur kiekvienas daiktas bylojo praėjusio, ikipandeminio gyvenimo istorijas.

 

Kaupėsi užspaustos emocijos, neišsakytos mintys, neišleistos premjeros, nepapasakotos istorijos. Sakoma, istorijos, kurių niekam nepapasakojame, tiesiog išnyksta. Šis festivalis – bandymas išgelbėti istorijas, kurios dar nenuskendo
užmarštyje. Kokias istorijas atnešė pastarieji dveji metai? Kokias išstūmė iš mūsų regos lauko? Apie ką kalbėti dabar reikia, būtina, nesvarbu?

 

Šiame „Sirenų” festivalyje kaip niekad stiprus mūsų noras darsyk patirti teatro stebuklą – tamsioje salėje sėdint greta kvėpuojančio žmogaus, nenukūninto, gyvo, gal per daug pasikvėpinusio, stebinčio spektaklį akylai ir tiesia nugara, o gal truputį nuobodžiaujančio. Tai, kad tampame šių istorijų liudininkais, leidžia praeičiai, neegzistuojantiems veidams ir vardams vėl trumpam atgauti pavidalą ir įsiamžinti mūsų atmintyje.

 

Festivalio meno vadovė
Kristina Savickienė

Bilietai