Naujausios tikrovės problemos teatre. „Cyber Elf“ režisierė Magda Szpecht

2022-09-03

 

 

Magda Szpecht (g. 1990) – lenkų režisierė, sukūrusi tokius spektaklius kaip „Salos galimybė“ (pagal Michelį Houellebecqą, 2015, „TR Warszawa“), „Schubertas. Romantinė kompozicija dvylikai aktorių ir styginių kvartetui“ (2016, Valbžycho teatras), performatyvią instaliaciją „Kodėl aš tau nerašau“ (pagal Johanno Wolfgango Goethe’s „Jaunojo Verterio kančias“, 2016, Juliuszo Osterwos teatras Liubline), „In Dreams Begin Responsibilities [svajonėse prasideda pareigos]“ (pagal Delmore’ą Schwartzą, 2017, Juliuszo Słowackio teatras Krokuvoje), „“ (pagal Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, 2018, Hanso Christiano Anderseno teatras Liubline), „Cukriniai liepžiedžiai“ (pagal moterų erotines fantazijas, sukurtas kartu su TERAZ POLIŻ moterų trupe, 2019, „Nowy Teatr“) ir kt. Prasidėjus karui Ukrainoje ji tapo „kibernetiniu elfu, virtualioje erdvėje kovojančiu su Rusijos troliais ir propaganda. Šių metų festivalio „Sirenos“ tarptautinėje programoje bus rodomas jos spektaklis-paskaita „Cyber Elf“.

 

Pirmiausia gal galėtumėte apibūdinti, kas yra kibernetinis elfas?

Kibernetinis elfas – tai aktyvistas, kovojantis prieš Rusijos dezinformaciją, netikras naujienas, trolius. Taip pat naudojame OSINT (atvirojo kodo žvalgybą) karo nusikaltimams ir žmogaus teisių pažeidimams tirti ir archyvuoti. Kibernetiniai aktyvistai pasitelkia įvairias priemones – pažangias paieškos sistemas, dirbtinio intelekto apmokytas veidų atpažinimo sistemas ir palydovines nuotraukas, kad spręstų ukrainiečių problemas ir prašymus. Pavyzdžiui, kai Mariupolyje vyko aršūs mūšiai, vienas asmuo, šiuo metu esantis Lenkijoje, susiekė su manimi, prašydamas informacijos apie savo motiną ir jos namus, ar jie nebuvo sugriauti. Naudojomės naujausiomis palydovinėmis nuotraukomis, kad pateiktume reikiamą informaciją. Dirbame ir su žmonėmis, kurie ieško didžiųjų duomenų (angl. Big data). Be to, dabar bandome sukurti kodą, kuris galėtų automatiškai pranešti apie klaidinančias tviterio žinutes.

 

Taip pat sukūriau kibernetinio elfo personažą, kad žmonės daugiau sužinotų apie rusų trolius internete. Jų labai daug, jie daro įtaką žmonių elgesiui karo Ukrainoje ir pačių ukrainiečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Lenkijoje buvo vykdoma Rusijos dezinformacijos kampanija, kai netikros vietinės Lenkijos naujienų svetainės pradėjo rašyti, kad netrukus šalyje nebebus galima nusipirkti benzino. Kitą dieną lenkai pradėjo pirkti benziną, taigi galiausiai jo iš tikrųjų nebeliko. Nuo 2014 m. rusų informacinis karas Lenkijoje darėsi vis agresyvesnis. Rusai kuria netikrus pasakojimus ne tik apie benziną ar kai kuriuos maisto produktus, bet ir naudojasi visomis Ukrainos ir Lenkijos istorijos komplikacijomis, kad priverstų ukrainiečius ir lenkus jaustis vieni kitų priešais. Jie nori, kad lenkų žmonos pavydėtų gražioms ukrainiečių našlėms, kurios Lenkijoje yra pabėgėlės. Troliai, žinoma, daug kalba apie pinigus: esą Ukrainai lenkai tiek daug materialiai padeda, kad nieko nelieka Lenkijai, jos pačios motinoms ir vaikams.

 

Kaip prasidėjo jūsų, kaip kibernetinės elfės, veikla? Kodėl nusprendėte ja užsiimti?

Prieš metus pradėjau gilintis į atvirojo kodo žvalgybą. Apie ją žinojau ir anksčiau, bet pradėjau su ja dirbti, kai kilo migrantų krizė Rusijos ir Baltarusijos pasienyje. Ėmiau ieškoti žmonių, kurie pardavinėjo vizas ir bilietus kelionei iš Irako, Sirijos, Afganistano per Baltarusiją ir Lenkiją į Vokietiją. Internetiniai sukčiai migrantams melavo, kad tai patogus, legalus ir lengvas būdas pasiekti Europą. Vėliau daugelis pabėgėlių, pasiklydusių Lenkijos miškuose, nustebdavo, kad Lenkija – tokia didelė šalis, o Vokietija yra už šimtų kilometrų. Kažkas migrantams melavo, kad perėję Belovežo girią jie pasieks Vokietijos sieną. Man pasidarė smalsu, iš kur jie tai žino. Taigi pradėjau ieškoti kelionių agentūrų, siūlančių keliones į Minską, Baltarusiją arba Vokietiją. Socialiniame tinkle „Facebook“ ir „Telegram“ kanaluose radau daugybę grupių, kuriose žmonių kontrabandininkai siūlė savo nusikalstamas paslaugas. Už kelis tūkstančius eurų jie žadėjo saugią ir legalią kelionę į Vokietiją. Iš tikrųjų jie tik atveždavo žmones prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos, kad priverstų juos bandyti ją kirsti nelegaliai. Mėginimas sukelti migracijos krizę pasitarnavo Putinui kaip dūmų uždanga tuo pat metu rengiamai invazijai į Ukrainą. Šnipinėjau šiuos kontrabandininkus ir pranešiau apie juos Lenkijos žvalgybai, o ji šias grupuotes, kanalus ir interneto svetaines uždarė. Tai buvo mano internetinio aktyvizmo pradžia.

 

Likus dviem dienoms iki karo pradžios vėl pradėjau labai intensyviai dirbti. Sekiau visus įvykius ir naujienas. Pradėjau naudotis „Instagram“ tinklu, kad rašyčiau savo karo dienoraštį. Nuo karo pradžios paskelbiau beveik 6000 „storių“. Kasdien seku daugiau nei 60 „Telegram“ kanalų, kad visą informaciją apie Ukrainą gaučiau ne tik iš Vakarų žiniasklaidos. Tai darau norėdama palyginti naujienas. Stengiuosi, kad žmonės geriau suprastų žiniasklaidos ir naujienų įtaką, nes yra labai daug klastočių ir supainiotų gijų. Suklastotų naujienų tikrinimas – taip pat viena iš kibernetinių elfų veiklos sričių.

 

Rusijos propagandos mašina visada buvo stipri, tačiau ar dabar tarptautinio kibernetinio karo laikais galėtumėte pasakyti, kad tai, kiek žmogus gali būti paveiktas, priklauso ir nuo to, ar jis moka rusų kalbą, ar ne?

Kibernetiniai elfai veikia naudodami įvairius automatinio vertimo būdus, kurie šiais laikais veikia gana gerai, ir kalbos barjeras išnyksta. Proukrainietišką veiklą galima vykdyti iš bet kurio pasaulio krašto. Šiek tiek suprantu ukrainietiškai, bet nekalbu rusiškai ir neskaitau šios abėcėlės. Tai ne kalbos, o turinio klausimas. Svarbus jo autorius ir klausimas – kas kalba? Kokia institucija ar asmuo naudojasi šia platforma, kad perduotų tą informaciją? Rusų informacinė operacija slapta veikia Lenkijos miestų vietiniuose naujienų portaluose. Pavyzdžiui, „Warsaw24“, „Białystok24“ arba „Local Wrocław“ – tai tinklalapiai, kurie apsimeta, kad yra tam, jog pateiktų vietines naujienas, tačiau iš tiesų skelbia manipuliatyvų ir emocingą turinį, verčiantį pakeisti nuomonę apie ukrainiečius. Šiuose puslapiuose dažniausiai pateikiami netikri pasakojimai apie Ukrainos žmones, pavyzdžiui: ,,Pabėgėliai, kurie atvyksta į Lenkiją ieškoti pagalbos ir prieglobsčio, geria, užuot verkę.“ Net beveik visišką abortų draudimą Lenkijoje įkvėpė ir rėmė Rusija. Mūsų radikalūs dešinieji aktyvistai dalyvavo didelėje judėjimo už gyvybę konferencijoje Budapešte, kurią Putinas pasveikino tviteryje.

 

Kas paskatino kurti spektaklį-paskaitą „Cyber Elf“?

Tai padaryti mane pakvietė festivalis „Sirenos“. Jaudinuosi prieš rodydama šią paskaitą, nes nemėgstu vaidinti – esu įpratusi užimti režisierės poziciją. Man labiau patinka likti šešėlyje. Dėl to mėgstu dirbti internetinėje erdvėje, kuriu įvairias virtualias asmenybes. Tačiau manau, kad ši performatyvi paskaita – mano aktyvizmo dalis, papildanti siekį skleisti informaciją ir įkvėpti. Yra daugybė įdomių ir svarbių meno pasauliui dalykų, kurie kyla iš žinių apie tai, kaip veikia Rusijos sistemos. Skirti visą įmanomą paramą Ukrainai, besiginančiai nuo Rusijos, yra akivaizdus veiksmas, kurį turi atlikti kaimyninė valstybė. Be to, šį karą priimu labai asmeniškai. Tikiu, kad Lietuvoje jaučiate tą patį.

 

Stiprią įtaką man padarė Jasono Stanley knyga „Kaip veikia fašizmas“, joje kalbama apie dešiniųjų vyriausybių – Trumpo, Orbano, Kaczyńskio ir visų naujųjų autoritarinių politikų – iškilimą, apie tai, kad jie pasitelkia netikrą demokratinę kalbą – labai paviršutinišką ir panašią į vartojamą Rusijoje. Daugelį metų jie apsimetinėjo, kad yra demokratija, ir vartojo netikrą demokratinę kalbą apibūdinti fašistinei tikrovei, neturinčiai nieko bendra su demokratija.

 

Studijavau žurnalistiką, todėl supratau, kas vyksta pasaulyje bendrąja prasme. Kai vasario 24 d. prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, pajutau, kad istorija vyksta dabar ir yra galimybė joje dalyvauti. Mūsų visuomenei tai labai svarbus momentas, tai akimirka, nulemsianti ateitį. Stebiu įvykius ir stengiuosi išnaudoti visas savo galimybes, kad palaikyčiau Ukrainą informaciniame kare. Lenkijoje ir visame pasaulyje sutinku daug žmonių, manančių, kad tai JAV ir NATO išprovokuotas karas. Tai vienas stipriausių Rusijos propagandinių pranešimų – ji bando perkelti atsakomybę už savo karo nusikaltimus Ukrainai. Putinas bando sakyti, kad ne jis įsiveržė į Ukrainą: jei to nebūtų padaręs, Vakarai būtų užpuolę Rusiją.

 

Kaip per karą pasikeitė jūsų teatro suvokimas?

Mes gyvename laiko juostoje, esame prie jos prisirišę. Vienu svarbiausių įrankių man tapo gyvasis žemėlapis: viena iš kibernetinio elfo užduočių – rinkti duomenis iš „Telegram“ žinučių, jas tikrinti ir pažymėti gyvame žemėlapyje. Tai visiškai pakeitė mano laiko suvokimą ir mintis apie meną bei kultūrą. Visi svarbūs įvykiai, vykstantys šiandien, nebus svarbūs rytoj – bus vis daugiau naujienų, kurias stebėsime gyvai. Taigi kaip atrasti tą laiko momentą, iš kurio kalbama kuriant meną? Tai labai svarbu. Kai žiūriu filmą ar skaitau knygą, klausiu savęs, koks yra šis laiko taškas: kokie to laiko įvykiai yra svarbūs, kai vyksta ši istorija? Ar tai pabėgėlių krizė? O gal tai fone vykstanti klimato katastrofa ar pandemija? Galbūt kažkur netoliese vyksta karas? Nujaučiu, jog dabar viskas šiek tiek kitaip, nes nebegalima apsimesti, kad nėra jokių didžiųjų įvykių, kurie mus visus taip stipriai paveikė ir su kuriais esame susiję.

 

Kurdama spektaklį pasistengsiu, jog visi būtume prisijungę prie tiesioginio pokalbio, kad galėčiau skaityti dalyvių žinutes. Noriu dialogo ir grįžtamojo ryšio galimybės. Dar vienas mane įkvepiantis dalykas yra tai, kaip žmonės bendrauja gyvų transliacijų metu žaisdami vaizdo žaidimus, – tai darydami jie būna susikaupę, bet taip pat geba komunikuoti su kitais. Tai daugiafunkcis veikimas, apibūdinantis, kaip panaudojame technologijas. Tai keičia ir teatro suvokimą. Jauni žmonės teatre nuobodžiauja, kai neturi ką veikti. Mėgstu interaktyvumą, noriu, kad mano kuriamas spektaklis festivaliui „Sirenos“ būtų ne paskaita, o esė apie būdus būti kibernetiniu elfu ir kasdienio aktyvizmo svarbą.

 

Ar dabar teatras turi būti galingesnis ir energingesnis, kad žmones paliestų karo žiaurumaikai matome, jog dalis jų tampa apatiški?

Taip. Be to, noriu parodyti pagarbą Ukrainos žmonėms. Kasdien žiūriu vakarinius prezidento Zelenskio vaizdo įrašus, kurie vyksta jau 172 dienas. Kiekvieną vakarą jis įrašo žinutę savo žmonėms. Žaviuosi juo kaip prezidentu, lyderiu. Jo figūra – tokia didelė staigmena. Jis – politikas, kuris įkvepia, yra drąsus ir linksmas. Jis labai tvirtai laikosi idėjų, kurias Vakarų pasaulis pamiršo: laisvės ir tautos, neskirstančios žmonių, idėjos. Vėlyvajame kapitalistiniame pasaulyje dauguma nori komforto, lengvo gyvenimo. Didžiausia vertybė – nekovoti su tikrove tol, kol tavo šalyje rusiškos bombos nežudo civilių gyventojų.

 

Teatras man visada buvo artimas aktyvizmui. Klausiu savęs, kaip skleisti gėrį ir kaip formuoti pasaulį, kad jis taptų pakenčiamesnis. Tikiu, kad mūsų pasaulyje yra ką tobulinti ir kažką galima padaryti per meną. Bet nenoriu būti naivi, gal todėl ir pradėjau dirbti internetinėje erdvėje. Įprastai instituciniame teatre mano spektaklį galima pamatyti kartą ar du per mėnesį ir jis pasiekia 60 ar 100 žmonių, o mano „Instagram“ „storius“ kasdien gali pamatyti tūkstantis žmonių. Be to, tai nemokama. Teatrui reikia daug struktūrinių pokyčių. Lenkijoje vis dar turime senamadišką, patriarchalinę, smurtinę sistemą, kuri nėra atvira radikalioms, politinėms idėjoms. Užuot emancipavęsis, lenkų teatras daugiau dėmesio skiria egzistencinėms, filosofinėms problemoms arba inscenizuoja amžinybę.

 

Mano spektaklis festivalyje „Sirenos“ sukuria galimybę aptarti naujausias tikrovės problemas čia ir dabar. Parodysiu keletą atvirojo kodo įrankių, kuriuos naudoju tiek užsiimdama kibernetinių elfų aktyvizmu, tiek kurdama teatrą.

 

Kalbino Ignas Zalieckas

Pokalbis publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“

Bilietai