Lietuvišką „Sirenų“ vitriną sudariusios teatro kritikės siekia kurti erdvę dialogui

2024-09-25

Šiandien Vilniuje prasideda festivalis „Sirenos“, kviečiantis žiūrovus į naujausius užsienio kūrėjų spektaklius. Visgi šio festivalio tikslas  – ne tik iš svetur atvežta produkcija, bet ir lietuviškų spektaklių pristatymas užsienio kritikams bei svečiams – jie kviečiami apsilankyti lietuviškoje „Sirenų“ vitrinoje. Šiemet ją kuravo ir spektaklius atrinko dvi teatro kritikės – Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė. Požiūrių skirtumai, pasak jų, leido sudaryti tikrai įvairiapusę programą. Visgi abiem labiausiai rūpėjo kuo tiksliau reprezentuoti Lietuvos teatrą, todėl kai kurias asmenines simpatijas reikėjo atmesti ir rinktis įvairovę sudarančius kūrinius.

Pokalbio metu kritikės pasakoja ne tik apie šių metų „Sirenas“, bet ir Lietuvos teatrą apskritai. Sako, kad didžiausia premjerų koncentracija yra Vilniuje, bet spektaklių tikrai verta važiuoti žiūrėti ir į kitus miestus, mini  nevalstybinių teatrų įsitvirtinimą žiūrovų sąmonėje, ir vietas, kur sukuriami drąsiausi scenos kūriniai, o prakalbus apie tarptautinio teatro festivalio tokio kaip „Sirenos“ funkciją šiuolaikiniame pasaulyje įvardija skirtingus atsakymus.

Ar galite keliais žodžiais apibūdinti šių metų „Sirenų“ lietuvišką vitriną?

Kristina: Sugalvoju vieną žodį – gausi. Kalbu ne tiek apie spektaklių kiekį, kiek apie įvairovę – žvelgiant į programą aplanko gausos jausmas.

Alma: Įvairiapusė. Įvairiapusiškumas atsirado ne tik dėl pristatytų atrankai spektaklių įvairovės, bet ir dėl mudviejų su Kristina požiūrių ir perspektyvų skirtumų. Tokia buvo programos formavimo realybė. Mes ją priėmėme ir pavertėme koncepcija. Kristina gerai pažįsta teatro virtuvę iš vidaus, o aš jau seniai nedirbu teatre ir žiūriu į jį iš kitos barikadų pusės, iš žiūrovės ir kritikės pozicijos. Esu labiau linkusi pastebėti tai, ką laikau viršukalnėm, bet galiu pražiūrėti svarbius reiškinius, kuriančius Lietuvos teatro „biologinę“ įvairovę. Todėl mudviejų su Kristina tandemas, manau, užtikrina tam tikrą balansą.

Kokius kūrinius atrinkote?

Kristina: Mūsų požiūrių skirtumai tapo diskusijų erdve, kurioje išryškėjo dešimt spektaklių. Jais siekėme atskleisti Lietuvos teatro panoramos įvairovę: institucinę, dramaturginę, žanrinę ir disciplinų. Šalia garsių užsienio autorių (Bernard-Marie Koltèso „Vakarų krantinės“ ir Floriano Zellerio „Mamos“), džiaugiamės galėdamos pristatyti naujas lietuviškas pjeses (Virginijos Rimkaitės absurdo dramą „Patina“ ir Justo Tertelio monopjesę „PRAeis“), taip pat originalias inscenizacijas (Yanos Ross „Apmąstant omarą“ ir Jokūbo Brazio režisuotą „Kaligulos“ adaptaciją). O greta įprastų dramos spektaklių – taksofono opera, patyriminis įvietintas spektaklis, vizualusis ir šokio teatras.

Kokie buvo Jūsų pagrindiniai kriterijai atsirenkant spektaklius?

Kristina: Man pačiai teatre svarbiausias kriterijus yra asmeninis jausmas: kūrinys turi džiuginti, jaudinti arba įkvėpti. Tačiau formuojant vitriną negalima vadovautis vien šiuo kriterijumi arba tenka jį išvis atmesti: suprantu, kad spektakliai, kurie mane labiausiai jaudina iš tiesų skirti labai mažai, specifinei publikai, jį rodyti platesnei šalies ar užsienio auditorijai greičiausiai neverta.

Atrinkdama kūrinius daugiausiai galvojau apie Lietuvos teatro procesų reprezentavimą, todėl vitrinoje yra spektaklių, kurie man asmeniškai nelabai patinka, bet manau, kad jie svarbūs atskleisti čia vykstantiems procesams. Svarbu išryškinti ir skirtingas scenos menuose dirbančių žmonių profesijas – ne tik režisūrą, bet ir stiprius aktorinius darbus, lietuvišką dramaturgiją, scenografiją, šviesų dailę, muziką.

Taip pat norėjome pristatyti  kuo daugiau Lietuvoje veikiančių teatrų. Galvojant apie institucijas tenka daryti kompromisų, nes yra teatrų, sukūrusių daug gerų spektaklių. Puikią lietuvišką vitriną galėjome sudaryti iš dviejų teatrų produkcijos. Taip nenutiko, nes viena vertus, joks teatras neturi galimybių per 3–4 dienas parodyti 4–5 spektaklius, ir, kita vertus, nesinorėjo savo asmeninio skonio paversti pagrindiniu kriterijumi.

Alma: Tiek institucinė, tiek teatro formų įvairovė per pastaruosius dešimt-penkiolika metų Lietuvoje jau pasiekė tą brandos etapą, kai netradiciniai, nedraminiai spektakliai – šokio, tarpdisciplininiai, vizualieji, patyriminiai, performatyvūs – nebeatrodo kaip egzotiški grybai ir jiems galima (ir reikia) kelti meninės kokybės, o ne tik novatoriškumo ir eksperimentinio išskirtinumo kriterijus.

Kristina: Manau, šitą pasikeitimą labai gerai iliustruoja tai, kad valstybinių dramos teatrų repertuaruose atsiranda šokio ar vizualūs spektakliai, ne tik dramos kūriniai. Kai pagrindinių teatrų repertuaruose įsitvirtina įvairios formos, tai yra ženklas, kad jos nebe avangardas, o įtvirtinta scenos meno rūšis.

Alma: Esminis kriterijus – kiek nuosekliai yra įgyvendintas spektaklio sumanymas, atliktos išsikeltos užduotys. Nėra ko slėpti, buvo darbų, labai sudominusių savo pirmine idėja, arba puikiai įvykdytais kai kuriais spektaklio uždaviniais, bet neįveikusių distancijos iki galo, ar palikusius esminių spragų spektaklio sąrangoje.

Na, ir žinoma, nori nenori veikia subjektyvūs, individualaus skonio kriterijai. Pavyzdžiui, man visai patinka ilgi, sunkiasvoriai (temos, ne sceninės formos požiūriu) spektakliai, kuriuos gal net reikia žiūrėti kelis kartus, kad aprėptum ir pajėgtum apgalvoti viską, kas ten sudėta. Tai nereiškia, kad nesidžiaugiu trumpais, gaiviais, eksperimentuojančiais darbais, tačiau jeigu spektaklio kūrėjai ilgą trukmę išnaudoja sąžiningam ir rimtam gilinimuisi į temą, man įdomu eiti kartu.

Ar bus sunkiasvorių spektaklių „Sirenų“ vitrinoje?

Alma: Na, kad ir Jokūbo Brazio režisuota „Kaligula“ pagal Albert’o Camus pjesę Vilniaus senajame teatre. Bet nesinori nieko išgąsdinti, „sunkiasvorė“ tik tema (gyvenime tokios, deja, neišvengiamos), o pats spektaklis labai „žiūroviškas“, emocingas ir įtraukiantis, su puikiais vaidmenimis. Svarbiausia, kad jame tikrai nuoširdžiai ir radikaliai keliamas klausimas, ką reiškia trokšti mėnulio mūsų laiko ir mūsų terpės žmogui. Kokie pavojai tyko užsidarius savo paties kančioje ir tos kančios „tiesoje“, atstumiant kitus dėl jų žmogiško silpnumo, į kokią baisią izoliaciją tas mėnulio troškimas gali nuvesti.

Užsiminėte, kad Lietuvos teatras per 10 metų labai pasikeitė. Gal galite pakomentuoti plačiau, kokius pokyčius stebite, koks teatras buvo anksčiau?

Alma: Jauniems kūrėjams valstybiniai teatrai dabar suteikia daug galimybių.

Kristina: Neturi kito pasirinkimo…

Alma: Dėl kokių priežasčių, čia jau kitas klausimas. Bet žvelgiant į bendrą panoramą, valstybiniuose teatruose matome labai daug jaunų žmonių darbų. Daugelis jų yra gabūs kūrėjai.

Kristina: Prieš maždaug dešimt metų – galvoju apie 2015–2016 metus, kai dirbau Auksinių scenos kryžių komisijoje –  jaunimo valstybiniuose teatruose buvo, bet jie nedominavo, kūrė greta meistrų. O dabar aktyviai kuriančių meistrų yra kur kas mažiau.

Alma: Taip, jaunimo visąlaik būdavo, bet dabar jie gauna didžiąsias sales, o ne tik mažąją diplominiam ar debiutiniam spektakliui, kuris greičiausiai nebus ilgai rodomas. Žinoma, patikimesnėms išvadoms reikėtų atlikti  rimtesnį tyrimą, o to mes nedarėme. Tačiau spontaniškas įspūdis toks, kad didžiosiose valstybinių teatrų scenose yra nemažai jaunosios kartos režisierių spektaklių, didelės apimties ir akivaizdu, didelio biudžeto. O kita vertus, sustiprėjusi nevalstybinių trupių pozicija bendroje teatro panoramoje. Žinau, „nevalstybininkai“ čia sureaguos, kad jų ekonominė padėtis nesuteikia galimybių lygiavertei konkurencijai. Šitai be abejo reikalauja pokyčio. Tačiau žiūrovų sąmonėje jie yra tapę svaria Lietuvos teatro dalim ir dalis jų spektaklių meniniu lygiu nenusileidžia valstybinių teatrų produkcijai.

Kristina: Taip, bet mano nuomone, šiuo metu beveik visi įdomiausi eksperimentai įvyksta valstybiniuose teatruose. O nevyriausybiniai teatrai, kurie, regis, galėtų eksperimentuoti drąsiau, lengviau prisiimti kūrybinę riziką, dažnai lieka ties tradiciškesnėmis formomis. Daug drąsos ir pasiryžimo reikalaujantys,  ypač didesnio mastelio pastatymai – valstybinių teatrų repertuariniai kūriniai. Dalis tokių didelių ir drąsių darbų bus rodomi lietuviškoje „Sirenų“ vitrinoje.

Daug drąsos reikėjo išleisti ir Adomo Juškos „Vakarų krantinę“, ir Jokūbo Brazio „Kaligulą“, ir Kamilės Gudmonaitės taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Tai didelės formos spektakliai, kur jauniems režisieriams suteikiama daug kūrybinės laisvės ir erdvės bandymams. Visi šie trys režisieriai kaip tik šiemet buvo nominuoti Auksiniam scenos kryžiui už režisūrą (tiesa, Brazys, ne už „Kaligulą“, o už „Storą sąsiuvinį“). Tai patvirtina Almos pastebėjimą apie Valstybinių teatrų pasitikėjimą jaunais režisieriais –  kai jie gauna laisvę eksperimentuoti didelėje erdvėje iš to kartais gimsta labai geri dalykai.

Ar pasikeitė temos teatre? Gal daugiau socialinių temų, ne klasikinių kūrinių scenoje?

Kristina: Negalima sakyt, kad socialinių temų Lietuvos teatre nebuvo. Tačiau pastaruoju metu gal daugiau dėmesio skiriama ne didiesiems istoriniams ar socialiniams pasakojimams, o mažiesiems – asmeniniams. Kai režisieriai kuria kolektyvinės kūrybos principu, atsiranda daugiau erdvės individualumui: universalumo ieškoma per intymumą.

Atrodo, kad pastaruoju metu labai sustiprėjo ne sostinės teatrai. Kelių pastarųjų metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose daug nominacijų sulaukia kitų miestų spektakliai.

Alma: Klaipėdos dramos teatras atrodo labai viltingai. Galbūt  vaisius nešti pradėjo jau aštuonerius metus rengiamas „Theatrium“ festivalis, kuris tampa vis solidesnis. Šiemet Klaipėdoje buvo net keli stiprūs spektakliai: šalia Adomo Juškos „Vakarų krantinės“ pavasarį pasirodė Dmitrijaus Krymovo „Requiem“ premjera (parodyta „Theatriumo“ lietuviškoje programoje).

Kristina: Klaipėda pastarąjį dešimtmetį vis stiprėja, nes sėkmingai išsprendė problemą, kai uostamiestyje nebeliko ten gyvenančių ir aktyviai kuriančių režisierių – ne tik kvietėsi Oskarą Koršunovą ir Eimuntą Nekrošių, bet pradėjo bendradarbiauti su užsienio režisieriais. Visų pirma – latviais Mara Kimele ir Elmaru Senkovu. Tai labai pagyvino teatrą ir atnešė daug dėmesio iš žiūrovų ir kritikų. Apskritai, šis teatras yra labai mylimas vietinių žiūrovų, o teatro vadovybė daug investuoja į tarptautinį bendradarbiavimą. Tikrai įdomu ir verta važiuoti žiūrėti spektaklių į Klaipėdą. Trupė, daug dirbusi su užsienio kūrėjais, nuolat tobulėja, o teatro vadovai suteikia daug laisvės režisieriams: Adomas Juška turėjo galimybę scenoje sukurti didelį vandens telkinį. Ne visur taip leistų!

Šiauliuose teatro menas, man atrodo, juda įdomia kryptimi. Anksčiau lyg ir buvo keista važiuoti į šį miestą, atrodė, kad kritikui nėra ten ką žiūrėti. Bet praėjęs sezonas Šiauliuose man pasirodė labai įdomus.  Iš mums  pasiūlytų trijų spektaklių į vitriną būčiau mielai atsirinkusi daugiau nei vieną, jei tai būtų logiška ir logistiškai įmanoma. Visi trys sudomino, nes išnaudoja skirtingas šios trupės ir teatro kaip meno rūšies stiprybes.

Panevėžys įdomus tuo, kad su Aleksandro Špilevojaus vadovavimu Juozo Miltinio dramos teatro meno programai, labai gražiai ir jautriai atsižvelgiama į Panevėžio publiką. Negaliu neįvertinti to, kaip jis mato šio miesto žiūrovą ir kaip stengiasi kurti jam aktualų, suprantamą ir kartais saugias įprastumo ribas pajudinantį  teatrą.

Alma: Šiek tiek keista, bet nė vienas Kauno spektaklis nepateko į šių metų vitriną. Nors atkreipėm dėmesį į Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ Didžiojoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje – itin didelio formato spektaklį su įspūdingais vizualiniais sprendimais. Vis dėlto jis pasirodė pernelyg hermetiškas, labiau susidomėjęs pačiomis audiovizualinėmis medijomis ir jų pranešimų specifika, nei siekiantis komunikuoti su žiūrovais per naują žinomo naratyvo interpretaciją.

Kristina: Taip, drąsos šiam spektakliui reikėjo. Kitas drąsus ir vertingas žingsnis Kaune buvo bendradarbiavimas su estų kūrėjais: estų teatras yra nepaprastai įdomus, bet Lietuvoje visiškai gėdingai beveik neturime ryšio su juo. Bendradarbiavimas su Peeteriu Jalaku, kurio režisuota Shakespeare’o „Audra“ taip pat buvo pristatyta vitrinai, tikiuosi, yra pirmas žingsnis mezgant gilesnį ryšį.

Apžvelgėte pokyčius Lietuvos teatre per 10 metų, o festivalis „Sirenos“ su kuriuo šiemet dirbate, pasitiks jau 21 sezoną. Kaip matote jį Lietuvos teatro kontekste? Kuo jis reikšmingas?

Kristina: Tiesą sakant, esu nežinojimo būsenoje dėl tarptautinių festivalių funkcijos ir tikslo apskritai. Pirmieji tokie festivaliai buvo skirti supažindinti vietinę publiką su tuo, kas vyksta užsienyje, nes nebuvo daug galimybių keliauti. Nepriklausomoje Lietuvoje atsiradus galimybėms kurti tokius renginius, pirmasis buvo „Life“, kuris Lietuvos publiką siekė susipažinti su užsienio produkcija, kuri žiūrovams buvo beveik nepasiekiama sovietmečiu.

„Sirenos“, mano nuomone, pastaruosius metus elgiasi labai teisingai kasmet tyrinėdami vieną temą ir kviesdami pasižiūrėti, kaip ta pačia tema kalba skirtingų šalių, kartų ir pažiūrų kūrėjai. Šiaip jau aš  noriu grįžti į tuos festivalius, kuriuose jaučiu bendruomenės vienijimą ir „Sirenos“ (net ir atsiradus apdovanojimams, kas dažniausiai skaldo žmones) atlieka tą misiją. Dirbdama „Sirenose“ mačiau, kad visi Lietuvos teatralai festivalyje yra labai laukiami ir svarbūs – net jei nepateko į vitriną, tai bus kviečiami į tinklaveiką, visiems bus pasistengta parodyti dėmesio, pristatyti juos tiems, kas potencialiai gali susidomėti. Manau, kad tai iš festivalio meno vadovės Kristinos Savickienės meilės teatrui ir teatro žmonėms ateinanti festivalio stiprybė.

Alma: Esu įsitikinusi, kad tarptautinis festivalis, atvežantis įdomaus, kokybiško, gero užsienio teatro yra būtinai reikalingas žiūrovams, nes nėra taip jau paprasta, pigu (ir pagaliau, ekologiška) nuskristi pažiūrėti sudominusio spektaklio.  Griuvus Berlyno sienai, „Life‘o“ laikais, buvo svarbu pamatyti apskritai įvairesnių formų teatrą negu turėjome čia, Lietuvoje. O dabar persvarstant festivalio funkciją, manyčiau, labiausiai verta orientuotis ne į formų ar temų įvairovę, o į stipraus teatro šventės sukūrimą. Turiu galvoje, kad į „Sirenų“ užsienio programą atrinkti spektakliai tikrai būtų su kokybės ženklu. Geriau mažiau, bet stiprių.

Kristina: Bet čia susiduriame su tuo, kad nėra objektyvaus kriterijaus, kas yra geras spektaklis.

Alma: Taip, atranka visada subjektyvi.

Ar galite papasakoti, kokia patirtis buvo peržiūrėti daugiau nei 50 spektaklių ir iš jų atrinkti geriausius?

Alma: Turėjom pakankamai laiko, kad nereikėtų verstis per galvą, todėl šis įsipareigojimas buvo malonus (ypač galimybė pamatyti premjeras kituose miestuose, ne tik Vilniuje). Daugelis teatrų paslaugiai pateikė informaciją apie būsimas premjeras, tereikėjo iš anksto susiplanuoti premjerų piko laikotarpius. Be to, viena kita pasitikėjome, kai kuriuos spektaklius žiūrėjome tik viena iš mūsų. O kitus matėme abi ir kartais net po keletą kartų.  Pagal vitrinos specifiką (pristatyti Lietuvos teatrą užsienio prodiuseriams ir kritikams) orientavomės į tarptautinį žiūrovą, todėl kai kurie darbai savaime atkrito kaip per daug lokalūs.

Kristina: Pritariu Almai – džiaugiuosi, kad pavyko tiek visko pamatyti, ypač kituose miestuose, į kuriuos iš Vilniaus ne visada nuvykstu. Pamačiau, kad didelė dalis teatro Lietuvoje yra kuriama vietiniam žiūrovui, atsižvelgiant į jo skonį, estetinius polinkius ir vietos bendruomenės poreikius Tai tarsi pastatė mane kaip kritikę į vietą: neprimesti savo estetinių lūkesčių visam Lietuvoje kuriamam teatrui, nes didelė dalis jo skirta visai ne kritikui ir ne istorijai, o paprastam žiūrovui.

Alma: Spektakliai, kurie nepateko į programą, neturėtų jaustis nuvertinti. Tikrai buvo tokių, kur sakėm: „Geras spektaklis, sąžiningai ir kūrybingai padarytas, bet tiesiog neskirtas užsienio auditorijai“. Ir tai joks ne minusas. Be to, vitrinoje telpa tik 10 spektaklių, tad atranka neišvengiama. Vis dėlto manau, mums pavyko pasiekti vitrinos tikslą – atspindėti dabartinio Lietuvos teatro įvairovę institucinę, dramaturginę, žanrinę ir disciplinų.

Kalbino Aušra Pociūtė.

 

Rugsėjo 25-29 d. Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pristatys įsimintiniausius pastarųjų metų lietuvių kūrėjų darbus. Tradiciškai, festivalio rengiamuose apdovanojimuose jau trečią kartą bus pagerbti ryškiausi lietuvių kūrėjų spektakliai, kuriuos išrinks tarptautinė festivalio komisija ir portalo LRT.LT skaitytojai.

Iki rugsėjo 29 d. 12 val. savo balsą už Žiūroviškiausio spektaklio titulo vertą Lietuviškos teatro vitrinos spektaklį galite atiduoti ir jūs. Balsuoti kviečiame ČIA . Laureatai bus paskelbti ir apdovanoti rugsėjo 29 d. 21:30 Lietuvos teatro vitrinos apdovanojimuose, vyksiančiuose Opera Social House.