Kultūros atašė T. Ivanauskas apie tai, kaip kuriami spektakliai Ukrainoje

2024-09-22

Kaip kurti spektaklį, kai nežinai, kada aktorius ar apšvietėjas bus pašauktas į frontą, ar sirenoms nutraukus spektaklio veiksmą žiūrovai grįžta į teatro salę ir kokie kūriniai yra įdomiausi karą išgyvenančiai Ukrainai? Spektaklių kūrimo ir rodymo užkulisius Ukrainoje šiek tiek praskleidė jau metus kultūros atašė dirbantis Tomas Ivanauskas. Du jo pasiūlyti ukrainiečių spektakliai „Šiandien niekas nežuvo“, rež. Nina Khyzhna, ir „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“, rež. Yevhenija Vidishcheva, bus rodomi šių metų „Sirenų“ tarptautinėje programoje.

Vasaros pabaigoje suėjo metai, kaip buvai paskirtas kultūros atašė Ukrainoje. Kokie tie metai buvo?

Ukrainoje būnu nuolatos, gyvenu Kyjive, nes ten ambasada, bet kadangi vyksta karas, turime galimybę grįžti į Lietuvą. Mėnesiui, savaitei, įvairiai. Bandau savo sugrįžimus priderinti prie meninių įvykių. Štai rugsėjį grįšiu į Lietuvą, nes atidarysime Ukrainos parodą Vilniaus žaislų muziejuje, spalį grįšiu į „Sirenas“ ir „Art Vilnius“.

Metus gana sunku apibūdinti. Man labai patinka kultūros atašė darbas, grįžęs iš Kinijos, norėjau vėl kažkur išvykti. Dirbti Ukrainoje – labai prasminga, nes kultūros lauke šiuo metu ten vyksta labai svarbūs dalykai. Net sunku su kažkuo palyginti. Iki šiol didžioji dauguma kultūros buvo Rusijos šešėlyje, visi Ukrainos teatrai statė Čechovą, Dostojevskį, visos filharmonijos grojo Čaikovskį, 80 procentų knygų bibliotekose sudarė rusų autorių arba rusų kalba išleisti leidiniai. Karas padėjo išsivalyti nuo visko. Tik dabar jie atranda savo identitetą. Pirmiausia žmonių suvokimas labai išsivalė nuo to rusiško, sovietinio mentaliteto, jie pradėjo mokytis savo kalbą. Filharmonijose – dabar jau tik ukrainiečių kūriniai. Išmetė visus čechovus, dostojevskius ir suprato, kad daug ką turi savo – senosios literatūros (Tarasas Ševčenka, Lesia Ukrainka, Ivanas Franko), nuostabiausios pjesės, poemos. Ir jose žmonės randa, ko jiems reikia – įkvėpimą, jėgą priešintis. Dabar jie didžiausiais tiražais leidžia savo klasiką, atsirado daug naujos literatūros, naujos dramaturgijos, daug gražios poezijos. Aišku, beveik viskas yra apie karą.

O kas tave iš kultūros lauko Ukrainoje nustebino labiausiai?

Teatras. Tikrai. Esu visiškai nustebintas Ukrainos teatru, jis nuostabus. Taip, daug kas yra matyta, bet viskas yra šviežia ir labai paprasta. Matosi, kad jie neturi pinigų pastatymams, pas mus dažniausiai vien scenografija kainuotų dvigubai daugiau nei jų visas spektaklis, tad jie turi suktis iš padėties, įsijungia fantazija. Jie perdaro dekoracijas, kostiumus – tai yra ir tvaru, ir pigu, ir tinka konceptualiai.

Dar patinka šokis, ypač iš Moldovos kilęs choreografas Radu Poklitaru, jis seniai dirba Ukrainoje, yra įkūręs „Kyiv Modern Ballet“. Mane jo darbai labai nustebino, Lietuvoje nieko panašaus neturime – nes yra arba baletas, arba modernus šokis, arba draminis šokis. O ten viskas viename. Ta sintezė labai gera.

Tomas Ivanauskas. Asmeninio archyvo nuote.

Gal gali papasakoti daugiau kaip vyksta spektaklių pastatymai karo metu?

Pavyzdžiui, Jokūbas Brazys statė spektaklį Ivano Frankivske „Nepalaidoti mirusieji“, tai didžiulis, grandiozinis, operinio mastelio spektaklis, išnaudojantis visą sceną ir visus mechanizmus. Ir to spektaklio vienas iš pagrindinių aktorių tarnauja armijoje. Jis visai nepanašus į karį, bet turi didžiulį ryžtą ir nusiteikimą. Bet niekad negali žinoti, ar jis vaidins, nes dalyvavimą repeticijose derina su karyba, suvaidina spektaklyje ir važiuoja kariauti. Sako, nežino, ar grįš, bet važiuos ten tol, kol jie laimės. Manau, kad menininkai, kūrėjai yra sąmoningi žmonės, jie niekad nesislėps nuo pareigos, todėl daug aktorių, orkestrų muzikantų, baleto artistų kariauja ir yra nemažai žuvusių.

Teatrai susiduria su tokia realybe ir neplanuoja labai daug į priekį, dažniausiai skelbia artimiausio mėnesio repertuarą, kartais dviejų. Viena atskriejusi raketa gali viską pakeisti, plius jie nežino, ar aktoriai grįš iš fronto, ar ne, gal staiga paims į tarnybą apšvietėją ar rekvizitininką. Visi gyvena tik šia diena. Ir, žinoma, spektakliai dažnai yra pertraukiami sirenų, tik ne visi teatrai stabdo spektaklius. Privatūs teatrai to nedaro. Mano vienas mylimiausių teatrų „Na Podoli“ nestabdo, du kartus buvau kai aidėjo sirenos, kilo nedidelis šurmulys, žiūrovai susižvalgė, aktoriai irgi šiek tiek pasimetė, bet vaidino toliau. Sprendimas paliekamas žiūrovų pasirinkimui, nori – išeik. Valstybiniai teatrai sustabdo, paprašo žmones išeiti į artimiausią slėptuvę, jei aliarmas vyksta mažiau nei valandą – spektaklis tęsiasi, jei daugiau – nebe.

Nepaisant viso to žmonės perka bilietus ir eina į teatrą?

Taip, salės pilnos. Ir ne tik pagrindiniuose miestuose, net ir mažesniuose miesteliuose, tokiuose kaip Poltava. Dar mane nustebino tai, kad teatro afišose nerašome režisieriaus pavardė, tik pavadinimas ir dramaturgas. Neįprasta praktika ir dėl spektaklių fotografavimo mobiliaisiais telefonais. Susirinkus į salę skamba pranešimas, kad iki spektaklio pradžios jūs naudojotės mobiliais telefonais, jais galima naudotis ir spektaklio metu, tik fotografuojant prašome nenaudoti blykstės ir netrukdyti žiūrovams, o jei savo kadrais pasidalinsite socialiniuose tinkluose, mes jums skirsime patiktuką. Pradžioje atrodė, kad tai gera mintis ir praverčia kūrinio sklaidai, bet kai pamačiau, kaip visi tuos telefonus išsitraukia ir tuo piktnaudžiauja – ėmė mane erzinti. Ne visi žmonės supranta, kad reikia užtemdyti ekraną, ne visi moka tą blykstę išsijungti ir pan.

Kokius spektaklius žmonės žiūri?

Nauji spektakliai dažniausiai yra apie karą arba apie laisvės siekį, išsivadavimą, rezistenciją. Karo temos bus ir spektakliuose, kuriuos rodys festivalis „Sirenos“.

Tu prisidėjai prie jų atvežimo, gal gali papasakoti daugiau?

Yra Lvive toks „Jam Factory“ buvusiame uogienių fabrike, jie turi postdraminio, eksperimentinio teatro sceną ir jo direktorė papasakojo man apie Charkivo teatrą „Nafta“, kurie kuria ir rodo spektaklius slėptuvėse. Atsiuntė vaizdo įrašą, spektaklis pasirodė įdomus ir pasiūliau jį „Sirenoms“, jiems patiko. Po to juos supažindinau su Ukrainos institutu, kurio funkcija yra Ukrainos meno sklaida ir pristatymas užsienyje, o šie pasiūlė dar vieną spektaklį „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“, kuris yra apie Mariupolį. Gyvai jų dar nemačiau, todėl labai laukių tų rodymų „Sirenose“.

Spektaklis „Marijos miestas. Apgulties dienoraščiai“

Teko girdėti nuomonių, kad teatras Ukrainoje dėl Rusijos įtakos ir retų sankirtos taškų su užsienio teatrais yra atgyvenęs, neatitinka dabartinių tendencijų, nepasivijęs jų. Kokie tavo įspūdžiai?

Taip, didžioji dauguma spektaklių yra tokia, bet yra jaunų režisierių, pavyzdžiui David Petrosian, esu visiškas jo fanas, mačiau keturis ar penkis spektaklius. Visi tikrai labai patiko. Jis yra matęs ir Nekrošiaus, ir Tumino, ir Koršunovo spektaklius, daug važinėjęs po užsienį, ir tai matosi. Be to,  labai produktyvus, į metus pastato po 3–4 spektaklius ir jie visi yra puikūs. Jo kurtą „Procesą“ kitąmet irgi bus galima pamatyti Lietuvoje. Mano, manymu, tai įdomiausias Ukrainos režisierius. Dar yra Maksimas Golenko, Lvivo Marijos Zankoveckos teatro meno vadovas – irgi puikus kūrėjas. Dar daug Ukrainos teatrų dar yra stagnuojantys, sovietiniai, nenoriai įsileidžiantys  jaunimą. Bet reformos jau vyksta. Puikūs pavyzdžiai yra Lvivo Marijos Zankoveckos vardo teatras, Ivano Franko vardo teatrai Kyjive ir Ivano – Frankivske, mano mylimas „Na Podoli“. Šiuose teatruose stato ir lietuvių režisieriai.

Kas iš lietuvių stato Ukrainoje?

Tai mano jau minėtas Jokūbas Brazys, jis ruošiasi jau antram spektakliui Ukrainoje, šįkart – Kyjive. Taip pat Andrius Darela jau du spektaklius yra pastatęs: vieną Kyjive, kitą Lvive, Oskaras Koršunovas Lvive pristatė „Tartiufą“, Adomas Juška turėtų sukurti premjerą, taip pat kelis spektaklius jau yra pastačiusi Andra Kavaliauskaitė.

Tai drąsūs pasirinkimai. Daug kas žiūri labai atsargiai dėl vykimo į karo zoną. Gal esi kalbėjęs su režisieriais, kokia motyvacija juos veda į Ukrainą?  

Karo zoną vadini visą Ukrainą, ne frontą? Iš esmės taip, visa Ukraina yra pavojaus, rizikos zona. Bet kai aidi sirenos, dar nereiškia, kad lekia raketos. Tiesiog jeigu ukrainiečiai mato, kad karinis lėktuvas pakilo iš rusijos oro uosto ir skrenda į Ukrainos pusę – jau yra skelbiamas pavojus. Bet niekas nežino, ar jis neša raketas, ar išskrido tik pratyboms, ar šiaip pasiskraidyti. Rusai dažnai pakyla tik tam, kad panervintų ukrainiečius, o tada jau aliarmas visame mieste ir sirenos, bet būna, kad ir tos raketos atskrenda… Kai kurie visas dienas prasėdi slėptuvėse per sirenas, bet aš nė karto nebuvau nuėjęs… Nes jei per dieną penkis kartus aidi sirenos, ir kaskart eisi į slėptuvę, tai gali išprotėt. Bet viskas priklauso nuo žmogaus.

Štai aktorius, dainininkas Mindaugas Ancevičius buvo atvykęs koncertuoti į ambasadą, gyveno viešbutyje, kur buvo slėptuvė. Nuaidėjo sirenos, jis nusileido į slėptuvę ir pamatė, kad jis ten vienas, antrą kartą dar nuėjo, bet trečią kartą jau nėjo. O dažniausiai sirenos kaukia naktį – lieki be miego, be poilsio. Aišku, ne visi eina į slėptuves. Yra specialios programėlės, kur gali sekti visą informaciją – kas skrenda, į kur skrenda ir pan. Būna, kad raketos atskrenda greičiau nei sirenos. Visko buvo, bet mane stebina lietuvių drąsa. Mažai kas važiuoja į Ukrainą. Lvive užsieniečių yra, bet Kyjive jų nedaug. Užsieniečiai menininkai bijo pavojų ir ten nevyksta. Nors Kyjive ar Lvive gyvenimas vyksta kaip ir pas mus, vienintelis skirtumas – sirenos ir komendanto valanda, kuri prasideda vidurnaktį, todėl visi barai ir restoranai užsidaro dešimtą, pusę vienuolikos. Aišku, labiausiai karas jaučiasi žmonių savijautoje, nes nėra šeimos Ukrainoje, kuri nebūtų paliesta karo.

Todėl labai intensyviai vyksta meno terapijos karo veteranams, neįgaliesiems, vaikams. Iš fronto grįžę kariai nori toliau gyventi visavertį gyvenimą, bet Ukraina nepritaikyta neįgaliesiems – Lvivo senamiesčio gatvės grįstos akmenimis, šaligatviai duobėti, nėra nuvažiavimų. Visuomenę, kuri jau neteko apie 8 mln. gyventojų, kiekvieną dieną papildo keli šimtai neįgaliųjų, kuriuos reikia integruoti. Jau nekalbant apie vaikus ir jų psichologines traumas. Jaučiasi didžiulis nuovargis ir stresas, kartais net apatija, bet kartu yra ir viltis bei tikėjimas, kad viskas bus gerai. Po vasaros atostogų bus pačiam įdomu pamatyti, kuo gyvena Ukraina.

Su kokiais jausmais ten važiuoji?

Labai įvairiai. Kartais grįžtu kaip namo, kartais be didelio noro važiuoju. Nerimo tai niekada nejaučiu. Buvau Dnipro, Odesoje, kas būtų arčiausiai fronto linijų. Visgi tokias keliones priimu kaip savo darbo dalį, negaliu apsiriboti tik Kyjivu ir Lvivu, yra ir kiti miestai, kuriems reikia dėmesio. Ten irgi būtina kultūra, renginiai. Lietuviai labai juos supranta ir visapusiškai palaiko. Finansinė parama yra viena, o ta moralinė, kai savo buvimu parodai, kad esi kartu su jais, yra svarbesnė už pinigus.

Kalbino Aušra Pociūtė.

Spektaklis „Šiandien niekas nežuvo“