2024-10-11
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ trečius metus organizuoja Lietuvos teatro vitrinos apdovanojimus, kurie grįsti kuratorių atrinktos lietuviškos Teatro programos spektakliais. Šiam tikslui sudaroma penkių užsienio ekspertų komisija, kurie stebi lietuviškos programos spektaklius, dalijasi įžvalgomis ir kūrėjus įvertina apdovanojimais. Vienas iš ekspertų, šiemet vertinusių Lietuvos teatro vitriną – australų prodiuseris, „Supercell Dance Festival“ bendraįkūrėjas, kūrybinių bendruomenių skyriaus vadovas Taunsvilio miesto taryboje Glyn Roberts. Australijos scenos menai mums nėra labai pažinūs, patys dažniau atsigręžiame į tai, kas vyksta Europoje ir Amerikoje. Norėjosi išgirsti apie Australijos scenos menus bei kaip mūsų scena atrodo Australijos kontekste.
Pirma noriu jūsų paklausti apie Australijos scenos menus, o ypač apie teatro sceną. Kokios tendencijos šiuo metu vyksta pas jus? Koks yra dabartinis Australijos teatras?
Australijos teatro scena pastaruoju metu atspindi šalies kultūrinę įvairovę. Kaip ir Lietuvoje, pastaruosius dešimtmečius vyko intensyvios diskusijos apie lyčių lygybę, etninę įvairovę ir atstovavimą marginalesnėms grupėms. Šie klausimai atsispindi tiek spektaklių turinyje, tiek kūrybinėse komandose. Vis dažniau matome moteris vadovaujančias teatro trupėms ir festivaliams, o scenoje pasirodo įvairių tautybių ir kultūrų atstovai. Tuo pat metu, Australijos teatras nėra visiškai atsisakęs tradicinių formų. Vis dar galima rasti spektaklių, kuriuose didelis dėmesys skiriamas tekstui ir dramaturgijai.
Tačiau bendra tendencija yra eksperimentavimas su įvairiomis teatro formomis, įskaitant fizinį teatrą, vizualų teatrą ir multimediją. Australijos teatro kūrėjai aktyviai seka pasaulines tendencijas ir į savo spektaklius integruoja naujausias technologijas. Kalbant apie tematiką, Australijos teatras apima platų spektrą – nuo klasikinių kūrinių iki šiuolaikinių socialinių problemų analizės. Didelis dėmesys skiriamas vietinių – aborigenų kultūrai ir jos įtakai šiuolaikinei Australijai.
Prieš beveik dešimtmetį teko nemažai laiko praleisti su australų menininke Liz Dunn, kuri festivalio „Naujosios operos akcija“ metu čia rodė savo darbą „Flyway“. Ji pasakojo, kad tuomet Australijoje patys įdomiausi dalykai vyko performanso mene. Ar ši situacija Australijoje pakitusi?
Neįtikėtinas sutapimas! Ši menininkė reziduoja ir kuria mieste, kuriame seniau gyvenau. Gerai žinau jos kūrybą ir braižą. Tai, ką ji daro, yra be galo įdomu, šie eksperimentai vis dar vyksta. Australijos teatro scena dabar yra labai įvairi ir dinamiška. Viena vertus, turime tradicines institucijas, tokias kaip nacionaliniai dramos teatrai, kurie dažniausiai siūlo populiarius ir konservatyvesnius spektaklius. Tačiau šalia jų klesti nepriklausomas teatras, kuriame eksperimentuojama su šokiu, vizualiuoju menu ir kitomis išraiškos formomis. Nepriklausomi teatro kūrėjai dažnai užmezga glaudžius ryšius su įvairiausiais festivaliais, kur gali pristatyti savo novatoriškus darbus. Šie festivaliai tampa svarbia platformomis, kuriose susilieja skirtingos meno formos ir gimsta nauji kūrybiniai bendradarbiavimai.
Įdomu tai, kad dažnai pamatysite tradicinio teatro spektaklį dideliame, prestižiniame festivalyje. Tokie teatrai dažniausiai renkasi savo auditoriją ir siūlo stabilią repertuaro programą. Tuo tarpu nepriklausomi kūrėjai yra atviresni eksperimentams ir naujovėms, todėl jų darbai dažniau patraukia festivalių organizatorių dėmesį.
Tačiau man dabar įdomiausia tai, kas Australijoje vyksta su šokiu. Dabar tai yra ypač gyva ir įdomi sritis. Čia kuriami unikalūs, pasaulinio lygio spektakliai, kurie atspindi šalies kultūrinę įvairovę ir aktualijas. Šiuolaikinio šokio kūrėjai dažnai siekia peržengti tradicines teatro ribas ir kurti daugiadisciplininius projektus, kurie apjungia šokį, muziką, vaizdo meną ir kita. Šokio trupės, tokios kaip „Dance North“ ir „Chunky Move“, eksperimentuoja su įvairiomis judesio formomis ir scenografijos sprendimais, kuriant naujus teatro kalbos kodus. Šios trupės dažnai bendradarbiauja su kitais menininkais, pavyzdžiui, cirko artistais, ir taip sukuria dar įdomesnius ir netikėtus pasirodymus.
Kokios temos šiuo metu aktualios Australijos teatro, apskritai scenos menų bendruomenei?
Australijos teatro bendruomenę, kaip ir daugelį kitų kultūros sektorių, stipriai paveikė pandemija. Vienas iš pagrindinių iššūkių buvo finansavimas. Nors vyriausybė skyrė dideles subsidijas, padedančias organizacijoms išgyventi sunkmetį, šios paramos sumažėjimas po pandemijos sukėlė nerimą. Prieš pandemiją vyriausybės vis dažniau ragino kultūros įstaigas diversifikuoti savo finansavimo šaltinius. Tačiau daugelis organizacijų, pasikliaudamos valstybės parama, nebuvo pasirengusios šiam pokyčiui. Dėl to pandemija jas pastatė ypač sudėtingą padėtį.
Kita problema, su kuria susidūrė Australijos teatras, yra žiūrovų skaičiaus sumažėjimas. Ilgi karantinai, ypač Melburne, išugdė naujus įpročius ir sumažino žmonių norą lankytis kultūros renginiuose. Atkūrimas žiūrovų pasitikėjimo ir įpročių tapo ilgu ir sudėtingu procesu.
Šiuo metu dirbate su kūrybinėmis strategijomis, bendruomenių įtraukimu. Kaip pavyksta į teatrą atvesti bendruomenes ir naujus žiūrovus?
Australijos teatras šiandien susiduria su nemažais iššūkiais. Ypač aukštos bilietų kainos, kur 100 Australijos dolerių yra normali suma. Taip pat pandemijos padariniai ir sumažėjusi filantropinė parama daro įtaką lankytojų skaičiui. Žmonės vis dažniau renkasi lengvesnes pramogas, o ne sudėtingus spektaklius. Norint atvesti į teatrą naują auditoriją, būtina imtis įvairių priemonių. Pavyzdžiui, siūlyti įvairesnes bilietų kainas, nuolaidas jaunimui ir studentams, organizuoti edukacines programas. Taip pat svarbu atnaujinti repertuarą, įtraukiant į jį spektaklius, kurie būtų įdomūs platesnei auditorijai.
Santykiai su filantropais taip pat reikalauja dėmesio. Būtina ieškoti naujų finansavimo šaltinių ir stiprinti ryšius su esamais rėmėjais. Po pandemijos jaučiame, kad jie daugiau fokusuojasi į socialinę paramą, kultūros rėmimas ženkliai sumažėjo. Teatro sektorius turi prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Sėkmingas teatro išlikimas priklauso nuo gebėjimo patenkinti įvairių lankytojų poreikius ir rasti naujų būdų, kaip padaryti teatrą prieinamą ir patrauklų.
Tad ar jums pavyksta grąžinti žiūrovą atgal?
Manau, mes turime išeiti į gatvę ir sužinoti, kas visuomenę ir atskiras bendruomenes domina. Šiandieninis teatras dažnai pernelyg eksperimentinis, o žiūrovai ieško paprastesnių formų. Pavyzdžiui, po pandemijos žmonės nori kalbėti apie patirtus išgyvenimus, tačiau dauguma spektaklių šios temos vengia. Žiūrovai nori atpažinti save scenoje, o ne stebėti abstrakčias koncepcijas.
Turime prisiminti, kad teatras turi būti ne tik menas, bet ir patirtis. Žiūrovams svarbi emocinė patirtis, todėl spektakliai turėtų būti lengvai suprantami ir jautrūs. Žvelgiant į Europos pavyzdžius, matome, kad sėkmingiausi teatrai reaguoja į auditorijos poreikius. Jie kuria spektaklius, kurie kalba apie visuotines vertybes ir žmogiškąją patirtį. Tačiau kyla klausimas: ar kiekvienas miestas turi siekti turėti didelį teatrą? Ar tai tikrai būtina sąlyga kultūriniam gyvenimui? Galbūt svarbiau kurti kokybišką repertuarą, neatsižvelgiant į teatro dydį. Jei tektų pradėti viską iš naujo, ar kurtume tokius pačius teatrus kaip dabar? Ar siekiame būti originalūs, ar labiau rūpinamės žiūrovų lūkesčiais? Šie klausimai verčia susimąstyti apie teatro vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir apie tai, kaip padaryti jį patrauklesnį įvairiai auditorijai.
Tačiau šiuo metu esate čia, Lietuvoje. Kokia jums pasirodė mūsų teatro scena?
Grįždamas į „Sirenų“ festivalį antrą kartą, pastebėjau įdomią tendenciją jūsų teatro scenoje. Jei prieš dvejus metus kūrėjai daugiausia dėmesio skyrė tapatybės paieškoms ir žvilgsniui į praeitį, tai šiemet akcentas persikėlė į XX a. pradžios laikotarpį, ypač į tarpukario estetiką ir egzistencializmą. Šis susidomėjimas tarpukariu nėra atsitiktinis. Tai laikotarpis, kupinas kontrastų: iš vienos pusės – neįtikėtinas kultūrinis žydėjimas, iš kitos – neapibrėžtumas ir laukimas, grėsmės nuojauta. Kūrėjai, regis, bando perprasti šį sudėtingą laikmetį ir rasti jame atsakymus į šiandieninius klausimus.
Įdomu, kaip skirtingi spektakliai nagrinėja egzistencializmo temas. Pavyzdžiui, spektaklis „Kaligula“ primena mums apie žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus ir gyvenimą be Dievo. Tuo tarpu kitas spektaklis, „Diletantas“, ironiškai žvelgia į tarpukario bohemą, tyrinėdamas egzistencijos prasmės klausimą, „Café existans“ atliepia 1920-ųjų manierą. Ši tendencija rodo, kad jūsų teatro kūrėjai yra jautrūs pasaulio pokyčiams ir ieško įkvėpimo ne tik šiandieninėje realybėje, bet ir istorijoje. Tarpukario laikotarpis, su savo sudėtingumu ir grožiu, tampa tarsi veidrodžiu, kuriame atsispindi jūsų dabartinės problemos ir siekiai.
Manau, kad lietuvių režisieriai ir dramaturgai vis dažniau grįžta prie šaltinių, ieško naujų interpretacijų klasikinėms pjesėms. Pavyzdžiui, vis dažniau scenoje pasirodo absurdo teatro elementai, kurie suteikia spektakliams savitą, kartais netgi siurrealistinį atspalvį. Tai matome ir „Patinos“ atveju, taip pat „Kaligulos“. Manau, kad toks susidomėjimas klasika nėra atsitiktinis. Tai tarsi bandymas perprasti praeitį, suprasti, kaip ji veikia mūsų dabartį. Kita vertus, tai gali būti ir reakcija į šiuolaikinio pasaulio sudėtingumą, neapibrėžtumą. Absurdo teatro elementai padeda išreikšti tą jausmą, kad kartais gyvenimas tiesiog neturi prasmės.
Du jūsų apsilankymai, kuriuos skyrė metų pertrauka, atspindi tris mūsų teatro metus. Kiek jums teatro prasme, šie susidūrimai su mūsų teatru buvo skirtingi, o gal kaip tik panašūs? Kokias tendencijas pastebite?
Manau, kad Lietuvos teatras šiuo metu išgyvena įdomų etapą. Režisieriai ir dramaturgai ieško naujų formų, eksperimentuoja su skirtingais stiliais. Ir tai, žinoma, džiugina. Galbūt šiek tiek jaučiu distopijos atspindžius. Man atrodo, kad jūsų teatro scena išsiskiria įdomia įvairove. Matome, kaip kūrėjai drąsiai eksperimentuoja, ieško naujų formų ir kalbų.
Pavyzdžiui, prisimenu prieš du metus matytą Kamilės Gudmonaitės darbą „Šventė“, kuriame ji dirbo su neįgaliųjų bendruomene. Tai buvo labai paprastas, bet tuo pačiu labai stiprus spektaklis. Tokie projektai rodo, kad teatras gali būti prieinamas visiems ir kad kiekvienas turi ką pasakyti. Šių metų festivalyje taip pat mačiau įdomių pavyzdžių, kaip teatras kalba apie mūsų visuomenę ir jos problemas. Manau, kad tai labai svarbu, nes teatras gali būti ne tik pramoga, bet ir vieta, kur galime diskutuoti apie aktualiausias temas. Kai buvau šioje Lietuvos Teatro vitrinoje, ypač galvojau, ką galėčiau atvežti į Australiją, kuris iš darbų būtų suprastas.
Ką rinktumėtės? Kas būtų artima ar aktualu australų publikai?
Manau, kad į Australiją vežčiau operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar per vėlu“. Tai būtų ne tik estetinis malonumas, bet ir kultūrinis tiltas. Opera pasižymi unikalia galia sujungti muziką, dramą ir vizualų meną, o tai tikrai sužavėtų australų publiką. Be to, yra tam tikrų sąsajų tarp operos ir Japonijos kultūros, kurios mus, australus, ypač domina. Nors tai būtų ambicingas ir brangus projektas, manau, kad jis galėtų tapti įsimintinu kultūriniu įvykiu ir atverti naujas galimybes bendradarbiauti su Australijos menininkais. Bet ar australams būtų įdomu pamatyti „Kaligulą“ arba „Apmąstant omarą“? Ne, mes mąstome kitaip, mūsų požiūris į teatrą kitoks.
Kas dar jums pačiam įsiminė?
Nors šis darbas nebuvo oficialioje programoje, jis man paliko labai nuoširdų ir įsimintiną įspūdį, tai „Vaivorykštės miuziklas“. Jis priminė septintojo dešimtmečio miuziklus, tokius kaip „Godspell“, ar „Hair“. Manau, kad tai buvo bandymas atgaivinti tą paprastą, nuoširdų muzikinių numerių džiaugsmą, kurie gali tapti atspirties tašku kur kas didesniems projektams.
Antrą kartą sugrįžęs į Lietuvą, matau, kaip jūsų teatras vis labiau domisi įvairiomis visuomenės grupėmis. Nors šios temos dažniausiai aptariamos mažesniuose formatuose, manau, kad netrukus jas pamatysime ir didžiosiose scenose. Įsivaizduoju, kaip šios temos galėtų būti įkomponuotos į sudėtingesnes, estetiškai išbaigtas produkcijas. Manau, kad Lietuvoje jau turite labai stiprią teatro sceną, tačiau vis dar yra vietos įtraukti į ją dar daugiau žmonių. Antrą kartą atvykęs į Lietuvą, matau, kaip šie pokyčiai vyksta pamažu, tačiau esu įsitikinęs, kad jie yra neišvengiami. Lietuva turi didelį potencialą tapti lydere šioje srityje, ypač kalbant apie tarpsektorinį bendradarbiavimą. Nereikia skubėti, svarbiausia – kokybė. Jūs ten pateksite, kai būsite tam pasiruošę.
Parengė Ugnė Kačkauskait
Interviu publikuotas kultūros savaitraštyje „7md“.