© Ruslan Bolgov

JAUNI BALSAI

Stabat Mater

Pagal August Strindberg pjesę „Pelikanas“

REŽISIERĖ: Eglė Kazickaitė
KOSTIUMŲ DAILININKĖS: Erika Jankauskaitė, Pelkių Tyla
MUZIKA: Giovanni Batista Pergolesi
VAIDINA: Greta Gudelytė, Ričardas Bartašius, Kristina Švenčionytė, Valerijus Kazlauskas

 

PRODIUSERIS: Apeirono teatras

 

TRUKMĖ: 73 min.
PREMJERA: 2018 m.

 

KALBA: spektaklis be žodžių
REKOMENDUOJAMAS AMŽIUS: nuo 14 m.

LAIKAS: Rugsėjo 27 d. 14:00

VIETA: Teatro ATVIRAS RATAS studija (Ašmenos g. 8)

Šiame spektaklyje klasikinis Šiaurės ir Rytų Europos teatro kūrinys pateiktas pačia netikėčiausia, bet vizualiai tikslia ir įtaigia forma. Kurdama spektaklį režisierė išsižada darmaturgo tekstų, motyvuodama savo pasirinkimą pjesės „Pelikanas“ veikėjos Dukros žodžiais:

„Mes labai daug kalbame, bet gali būti, jog tai darome tam, kad žodžiais užmaskuotume esmę, tiesą.“

Anot režisierės tiesa ir tikrumas yra ne žodžiuose. Ši frazė nejučia tampa spektaklio kertine ašimi, kuomet tekstų atsisakymą pakeičia metaforinė aktorių kūno kalba. Sekvencijos „Stabat Mater“ fone pjesės pagrindinė veikėja Motina vyro rankomis paverčiama Milo Veneros klonu, ikona. Siekiant apriboti moters laisvę, paversti ją Motinos fukciją atliekančia vyro nuosavybe jai nukertamos rankos. Šimtų puodų, kaip pragaištingos archetipinės pasaulėvaizdos ir buities fone vyskta Moters ir jos šeimos tragedija:

Moters prigimtis – būti Motina. Būti atsidavusia, pasiaukojančia, kenčiančia, vakarais tyliai verkiančia ir braukiančia ašarą dėl savo vaikų. Atiduoti visą save vyrui ir vaikams. Pradžioje – širdį. Paskui – rankas. Jei prireikia – ir kojas. Galiausiai likti tik torsu. Bet būtinai gražiu. Moters prigimtis – nesigailėti ir negailėti nieko, ką atidavei šeimai. Moters prigimtis – nejusti alkio, tik vis maitinti alkstančius.

Bet Ji nejuto tos prigimties. Jai trūko iš jos atimtų ir moteriškai prigimčiai atiduotų rankų. Todėl Ji jas tiesiog atsiėmė.

 

Apeirono teatras

Apeirono teatras – dviejų režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Gudelytės iniciatyva 2012 m. Klaipėdoje įkurtas teatras, 2018 m. savo kūrybinę veiklą perkėlęs į Vilnių. Apeirono teatre vengiama vienprasmiškumo, laiko ir veiksmo nuoseklumo, čia esama daug kontekstų, sąsajų su filosofinėmis koncepcijomis, poezija, tačiau visada suteikiamas prioritetas minčiai. Labai svarbus vaidmuo tenka žiūrovams: publika Apeirono teatre suprantama kaip spektaklio bendraautorė, nebijanti savaip pamatyti, interpretuoti, suprasti spektaklį.

„Provokuojantis“, „eksperimentuojantis“, „laužantis ribas“, „veržlus“, „nepatogus“, „chaotiškas“, „iracionalus“, „amorfiškas“ – apibūdinant Apeirono teatrą naudojami įvairūs epitetai. Galima teigti, kad per gana trumpą gyvavimo laiką Apeirono teatras spėjo tapti vienu labiausiai intriguojančių ir kontroversiškiausių teatrų Lietuvoje.

Bilietai