© Dmitrij Matvejev

Liučė čiuožia

Pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę

REŽISIERIUS: Oskaras Koršunovas
SCENOGRAFĖ: Irina Komissarova
KOMPOZITORIUS: Dominykas Digimas
VIDEO PROJEKCIJŲ AUTORIAI: Aneta Bublytė, Vytautas Narbutas
KOSTIUMŲ DAILININKĖ: Bartė Liagaitė
ŠVIESŲ DAILININKAS: Rimas Petrauskas
VAIDINA: Taura Kvietinskaitė, Lukas Malinauskas, Gailė Butvilaitė, Karolis Vilkas, Aidas Jurgaitis, Žygimantė Jakštaitė, Artiom Rybakov, Kamilė Petruškevičiūtė

 

PRODIUSERIS: OKT / Vilniaus miesto teatras

 

TRUKMĖ: 1 val. 40 min. 
PREMJERA: 2019 m.

 

KALBA: lietuvių su angliškais titrais
REKOMENDUOJAMAS AMŽIUS: nuo 14 m.

LAIKAS: Rugsėjo 28 d. 14:00

VIETA: OKT studija (Ašmenos g. 8)

Tai buvo laikai, kai TV žvaigždžių gamybos fabrikuose gimė pirmieji „selebričiai“, kino teatrai rodė pirmąsias „Matricos“, „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ dalis, o prezidentu nors ir trumpai, tačiau itin skambiai pračiuožė Rolandas Paksas. Tai – laukiniai 2000-ieji. Šie laikai iš šiandienos perspektyvos – apie tai Oskaro Koršunovo premjera „Liučė čiuožia“ pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę.

 

„Gal nuo tada, kai Shakespeare’as savo „Romeo ir Džuljetos“ istoriją perkėlė į viduramžių Veroną, o gal nuo tada, kai Homeras aprašė karą dėl Elenos senaisiais Trojos laikais, mes įpratę, jog tikrosios meilės istorijos vyksta kažkada praeityje, beveik mitiniame laike. Tokie dabar yra 2000-ieji. Tai tarsi mūsų viduramžiai. Tai buvo laikai, kai tik atsirado supermarketai, mobilieji telefonai ir mes pradėjome rašyti pirmas „taupias“ SMS žinutes. Ir čia meilė sugrįžo į trubadūrų laikus. Tai buvo laukiniai vartotojiškumo pradžios laikai. Lietuvoje žmonės pagaliau ėmė turėti pinigų. Pinigų kultas tada buvo tiesiog baisus. Prasidėjo vartotijiška sodoma ir gomora. Beje, tuo metu pasirodė mūsų spektaklis „Shopping and Fucking“, kritikuojantis tą vartotojiškumą, bet buvo staigiai „suvartotas“ kaip pirmas spektaklis apie gėjus ir narkomanus. Viena vertus, tai buvo primityvus, kita vertus – viltingas laikas. Tada visi tikėjo ateitimi. Pastebėjau, jog dabar jaunimas į tai žiūri kaip į gerą vintažą.“

Oskaras Koršunovas

 

Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas – režisierius, OKT/Vilniaus miesto teatro meno vadovas. 1993 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Dar studijuodamas jaunas režisierius išsiskyrė neįprasta teatrine kalba. Apie jo spektaklius imta kalbėti kaip apie atskirą organizmą, teatrą teatre. 1998 m. kartu su bendraminčiais jis įkūrė nepriklausomą Oskaro Koršunovo teatrą (OKT). O. Koršunovas už savo kūrybą yra gausiai apdovanotas: 2006 m. jam įteiktas Europos naujosios teatro realybės prizas, 2009-aisiais – Prancūzijos meno ir literatūros kavalieriaus ordinas, dar po metų – Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimas. Ne vienas jo spektaklis Lietuvoje apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, 2002 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

 

„Gausybėje ekranų ir skirtingų vaidybos erdvių kiekvienas žiūrovas gali susikurti savo istorijos versiją – galima stebėti gyvą veiksmą, galima stebėti kameros perkonstruotą vaizdą arba tiesiog stebėti projekcijas, kuriose nebūtinai veikia pjesės veikėjai. Kaip kam įdomiau. […]
Ir čia turbūt galima svarstyti apie pasirinkimą šias meilės dramas vaizduoti gausybės popso nuorodų fone – kad būtų galima persvarstyti, kokią įtaką šios daro realybei ir iš viso, kaip visa populiarioji kultūra formuoja lūkesčius, norus ir suvokimą, kaip turi atrodyti gyvenimas.“

Laura Šimkutė, Menų faktūra

„Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Liučė čiuožia“ veikėjai dūsta savo kasdienybėje ir tai daro nemaloniai atpažįstamai. Lengvabūdiška nuotaika, šaržuotos tikrovės situacijos žiūrovą netikėtai priverčia atsigręžti į save. […]
Todėl buvo smalsu, kaip ši iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga buitinė pjesė transformuosis Oskaro Koršunovo teatro studijoje. Juk kai spektaklio siužete dominuoja žmonių buitis ir santykiai, visuomet kyla rizika, kad vietoj įtraukiančio psichologinio gylio ir atpažįstamumo kūrinys virs lėkšta televizine melodrama. Ir šia plona riba režisierius, regis, skoningai sužaidžia, pasitelkdamas kontrastingą bei autoironišką mūsų, visuomenės, netolimos praeities refleksiją. Šis varijavimas tarp juoko ir skausmo, žiaurumo ir meilės tarsi sustyguoja spektaklio ritmą ir išlaiko žiūrovų dėmesį iki pat spektaklio pabaigos.“

Kamilė Pirštelytė, 7 meno dienos

Bilietai