© Laura Vansevičienė

Doriano Grėjaus portretas

Pagal Oscar Wilde

REŽISIERĖ, DAILININKĖ: Gintarė Radvilavičiūtė
SCENOGRAFĖ: Renata Valčik
CHOREOGRAFĖ: Sigita Mikalauskaitė
KOMPOZITORĖ: Rita Mačiliūnaitė
DRAMATURGIJOS KONSULTANTĖ: Gabrielė Labanauskaitė
VAIDINA: Sigita Mikalauskaitė, Šarūnas Gedvilas, Erika Gaidauskaitė, Deivis Sarapinas

 

PRODIUSERIS: Vilniaus teatras „Lėlė“

 

TRUKMĖ: 60 min.
PREMJERA: 2018 m.

 

KALBA: spektaklis be žodžių
REKOMENDUOJAMAS AMŽIUS: nuo 14 m.

LAIKAS: Rugsėjo 25 d. 18:30
VIETA: Vilniaus teatras ,,Lėlė” (Arklių g. 5)

Airių rašytojas Oscaras Wilde garsėjo savo žavesiu ir ekstravagancija – tiek savo kūrybos, tiek ir gyvenimo estetizmu. Būdamas 34 metų jis išleido knygą „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ – nuo to laiko ir tapo gerai žinomu autoriumi. Jo vienintelis romanas „Doriano Grėjaus portretas“, pirmą kartą išspausdintas 1890 m., galima sakyti, taip pat parašytas pasakos forma. Tačiau šį kartą turinys gerokai niūresnis… Ir nieko keisto, kad po jo paskelbimo kilo skandalas – reikalauta jį uždrausti ir nuteisti autorių už amoralaus gyvenimo būdo propagavimą.

Spektaklio „Doriano Grėjaus portretas“ kūrybinę grupę sudaro žinomos lėlių teatro menininkės, su kurių bendro darbo rezultatais „Lėlės“ žiūrovai jau pažįstami: 2014 m. G. Radvilavičiūtės kartu su scenografe Renata Valčik, choreografe Sigita Mikalauskaite ir kompozitore Rita Mačiliūnaite sukurtas spektaklis „Smėlio žmogus“ pelnė Auksinį scenos kryžių. Naujasis spektaklis tarytum pratęsia jau „Smėlio žmoguje“ pradėtą gvildenti žmogaus asmenybės dvilypumo ir jo savidestrukcijos temą.

„Žiūrėdamas į paveikslą žmogus įžengia į kitą laiką. Laikas prasiplečia. Portrete žmogus atpažįsta save patį. Žiūrėjimas į portretą – tarsi žiūrėjimas į veidrodį.  Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, ir sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi. Žiūrėdamas į išorę žmogus mato savo vidų. Žiūrėdamas į veidrodį žmogus gali pakliūti į kitą pasaulį. Ir šie du pasauliai gali susiliesti. Žiūrėdami į veidrodį mes galime pamatyti tai, kas tiesiogiai mūsų žvilgsniui neprieinama. Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti kur kas daugiau arba visai kitaip, nei matome savo realybėje. Veidrodis yra mūsų asmeninis dabarties portretas.
Šiandien žmogų supa labai daug veidrodžių, t.y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Visi jie sukuria matomo pasaulio, daiktinio audinio įtrūkius, tai – tarsi langai į kitą pasaulį. Tačiau perdėtas susikoncentravimas į save ir savo fizinę išvaizdą – kelias į tuštybę, savimeilę, pasipūtimą, išpuikimą, egocentrizmą. Be meilės, artimų žmonių, ėjimo kartu, grožis, sėkmė nieko nereiškia. Nemielas gyvenimas nuolat žiūrint į save.
Iki šiol kai kuriose pirmykštėse gentyse tikima, kad veidrodis gali pavogti sielą.“

Gintarė Radvilavičiūtė

 

Gintarė Radvilavičiūtė

Gintarė Radvilavičiūtė – lėlių teatro režisierė, dailininkė išsiskirianti savitu meniniu braižu, režisūrinių sprendimų autentiškumu, atida sceninei dramaturgijai, polinkiu eksperimentuoti, kurti naujas teatrinės raiškos formules. Gimė 1981 m. 1999-2006 m. studijavo teatro režisūrą Klaipėdos Universitete. Nuo 2004-ųjų dirba Klaipėdos lėlių teatro meno vadove, lėlių spektaklių režisiere ir dailininke. Yra dalyvavusi tarptautiniuose lėlių teatrų festivaliuose Rusijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Estijoje, Airijoje, Latvijoje, Švedijoje. Spektaklius kūrė Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Liepojoje (Latvija). 2004 m. jos spektaklis „Vienintelė“ buvo apdovanotas LR Kultūros ministerijos premija už metų debiutą. Jos kurtas spektaklis „Smėlio žmogus“ 2014 m. pelnė Auksinį scenos kryžių lėlių ir objektų teatro kategorijoje.

Vilniaus teatras „Lėlė“

Vilniaus teatras „Lėlė“ įsikūręs pačiame Vilniaus senamiestyje, 1975 m. restauruotuose buvusiuose grafų Oginskių rūmuose. Teatro steigėjas ir išlaikytojas yra Lietuvos respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus lėlių teatrą, iš kurio ir išaugo „Lėlė“, 1958 metais įkūrė lėlininkas, aktorius ir režisierius Balys Lukošius. Po jo šiame teatro dirbo ir jam vadovavo garsus lietuvių lėlininkas ir scenografas Vitalijus Mazūras. Jo statyti spektakliai „Pelenų antelė“, „Baltas berniukas Niekas“, „Žemės dukra“ ir kiti sukėlė estetinę revoliuciją XX a. aštuntojo-devintojo dešimtmečio rytų Europos lėlių teatro mene.
Šiandien Vilniaus teatre „Lėlė“ dirba 20 profesionalių aktorių lėlininkų. Taip pat teatre dirba aukštos kvalifikacijos ir meistriškumo lėlių meistrai ir konstruktoriai.

Spektaklio sukūrimą dalinai finansavo LR Kultūros ministerija.

Bilietai