2020-10-10

Praėjo jau para, kai „Sirenose“ pristatomas paskutinis šių metų pagrindinės festivalio programos darbas – virtualus muzikinis performansas „Synth porn“. Tris dienas, viename Vilniaus bute įsikūrę menininkai leidžia 24 valandas stebėti savo kasdienybės imitaciją, o kiekvienos dienos 19:00 val. „Synth porn“ komanda surengs specialius, valandos trukmės performansus. „Synth porn“ – intelektualinis dialogas su visuomene, atkreipiantis dėmesį į menininko dispoziciją, siekiantis aktualizuoti naujas šiuolaikinio teatro raiškos priemones ir santykį tarp realybės bei virtualybės. Iki spalio 11 d. 23:59 žiūrovai gali transliaciją stebėti specialiai performansui sukurtoje internetinėje svetainėje www.synthporn.tv.

 

„Jausmas būnant šiame bute tikrai geras. Bet labiausiai mane nustebino chat room patirtis. Žinojau, kad atvėrę tokią galimybę su visa komanda turime būti stiprūs, bet nežinojau, kiek. Tai mane labai nustebino gerąja ir blogąja prasme: nesitikėjau, kad žiūrovai taip neadekvačiai lies neapykantą prisidengę anonimų kaukėmis (pasirodo, šis festivalis įdomus ir naujienų portalų komentatoriams). Tačiau taip pat nesitikėjau, kad su tam tikrais žiūrovais užmegsime tokį įdomų ryšį – gilų, tikrą, jie dalyvaus ir analizuos kartu su mumis, tik ten, kitoje pusėje“, – jau parą praleidusi „Synth porn“ transliacijoje, patirtimi dalijasi idėjos autorė, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.

 

Kaip kilo „Synth porn“ idėja? Kodėl pasirinkai provokuoti žiūrovą?

Pavadinimas kilo nuo grotažymės ir bendruomenės, kuri yra socialiniuose tinkluose. Kai viename iš socialinių tinklų įvedi #Syntporn, pamatai daug žmonių įrašų. Tai galioja ir kitoms grotažymėms: #Foodporn arba #Houseporn. Nors tai tebus labai gražus butas arba gražus vaizdas pro langą #Windowporn. Žmonės dalijasi gražiais ir erotiškai labai paprastais vaizdais. Šiuo atveju #Syntporn yra žmonių bendruomenė, kurie gražiai filmuoja ar fotografuoja savo studiją, sintezatorių ar kitus instrumentus palikdamas erotinį prieskonį.

Kadangi esu kompozitorė, labai norėjau sukurti muziką, nuo kurios viskas atsirastų: veiksmas, forma. Daug dirbu su konceptu – tiek konceptualia muzika, tiek konceptualiu menu, todėl visuomet ieškau, kaip užkoduoti savo idėjas per pateikimą. O su muzika tai padaryti ypatingai sunku koncertų salėje ar spotify platformoje. Norėdama, kad žiūrovas pagautų viską, ką aš įdedu į muzikinį takelį, ieškau įvairių išraiškos formų. Šis muzikinis perfomansas, arba gyvas performansas kameroms, muzikinė transliacija gali sukurti erdvę, kurioje žiūrovas klauso muzikos t. y. jis ne tik klauso muzikos, bet ir jaučia bei mato jos atmosferą.

 

Tokių perfomansų pavyzdžių Lietuvoje turime tikrai mažai. Pirmas į galvą šaunantis pavyzdys – TV realybės šou, kuriuose dalyviai gyvendavo ištisas savaites. O štai jūs nusprendėte užsidaryti 72 valandoms.

Viskas gimė iš koncepto – aš sukūriau albumą, kuriam ieškojau pateikimo formos. Turėdama galvoje pavadinimą „Synth porn“, galvojau kaip „parduoti save“, nes būtent pornografija tapo pagrindiniu tyrimo objektu šiame kūrinyje. Pirma mintis buvo – parsidavinėti kaip tai daro webcam girls, kurių darbas nevisuomet baigiasi lytiniais aktais, bet kalbu apie tą intrigą ir viliojimą. Čia atsirado ir menininko pozicija, kuris dalinasi savo kūriniu ir nori jį parduoti. Tuomet prasidėjo karantinas ir visi pradėjo transliuoti iš savo namų, kambarių. Dėl to man pačiai mano ilgai vystyta idėja tapo gana banali, todėl pasikviečiau kino režisierę Saulę Bliuvaitę. Taip mes nusprendėme transliuoti namus, bet ne su viena, o su daugiau kamerų ir daugiau laiko. Liepos mėnesį turėjome bandomąją rodymą, kai transliavome tik performansą, mes bandėme sukurti atmosferą lyg tai yra mūsų gyvenamas butas, kuriame staiga atsirandanti muzika pakeičia buitį. Tačiau supratome, jog reikia ilgo laiko tarpo, kad jaustųsi, jog kažkas kinta. Turi būti kontrastas, dėl to ir atsirado 72 valandų trukmė.

 

 Kokie didžiausi iššūkiai kilo ar vis dar tebekyla, dirbant prie šio projekto?

Nors su Saule Bliuvaite ir Edvinu Kopcevu viską nuo nulio kūrėme kartu, tačiau suburti likusią komandą t.y. visus tuos žmones, kurie padeda įgyvendinti „Synth Porn“ ir dalyvauja perfomanse, buvo išties didelis iššūkis. Ir visiems paaiškinti tai, ką mes čia darome. Vienas iš projekto dalyvių Andrius Katinas sakė: „aš sutinku čia dalyvauti, bet viduje man kyla tiek daug klausimų, ką mes čia darysime. Tačiau aš neičiau čia, jeigu žinočiau, ką aš čia darysiu.“.

Sunkiausia išlaikyti save ant tos ribos, nes kiekviena smulkmena gali nutempti į fikciją arba į realybę.

 

Kaip rinkotės aktorius? Ar nebuvo tokių, kurie atsisakė vos išgirdę idėją?

Tokių, kurie atsisakė dėl idėjos, nebuvo. Buvo tokių, kurie išsigando supratę savo privatumo pažeidžiamumą. Bet labiausiai dalyviai „atkrito“ dėl savo užimtumo: neturėjo galimybių nuo pasaulio atsijungti 72 valandoms.

Kaip ir kiekviename projekte, susiduri su savo įsivaizdavimu ir tikslais, bei realybe, kur tave nuveda kūrybinis procesas. Natūralu, kad viskas keičiasi, juk tai gyvas kūrinys. Man tai normalu, nes niekada nesu kūrinio įgyvendinusi būtent taip, kaip sugalvojau. Realybėje jis visuomet pasikeisdavo. Nuo kameros, nuo buto, šviestuvo, žmogaus, emocijos – visada viskas transformuojasi. Čia nėra pjesės ar scenarijaus, viskas atsiranda iš mūsų pačių.

 

Dėl ko labiausiai nerimauji kalbant apie pačią transliaciją?

Man asmeniškai sunkiausia įeiti į performansą ir iš jo išeiti. Po koncerto dažniausiai esu būsenoje, kurioje dalinuosi įspūdžiais, aptarinėju, kaip viskas įvyko. O čia to daryti negali, nes tu groji namie – pagroji ir gyveni toliau. Todėl mums reikėjo repetuoti, kaip mes įeiname į performansą ir kaip iš jo išeiname. Mūsų transliacija – realybės imitacija, šiek tiek pagerinta realybė, nes turime nuorodas į fikcinius personažus.

Ta riba tarp fikcijos ir realybės yra labai abstrakti. Tačiau ji ir yra mūsų tikslas. Mes nenorime rodyti vien buities, nes žmonėms bus neįdomu į ją žiūrėti. Kita vertus, nesinori ir viską suvaidinti, nes tai jau būtų visiška fikcija. Tad mano didžiausia baimė, kad pavyktų likti tarp fikcijos ir realybės, o žiūrovas nemėgintų atskirti, kas čia yra realu, kas ne, o pasiduotų provokacijai.

Nesinori, kad žiūrovas vertintų „Synt porn“ kaip spektaklį, net jeigu rodome tai teatro festivalio kontekste. Tačiau „Sirenos“ plečia paties teatro ribas, tad, tikiuosi, jog žiūrovas į mūsų perfomansą žiūrės taip pat atvirai kaip ir mes.

 

Kokias temas Tau svarbu atskleisti šiame kūrinyje?

Norisi vieša priešpastatyti privatu. Man tai yra viena iš įdomiausių temų. Čia svarbu viso projekto kontekste – privati erdvė, kuri tampa vieša.

Po viešo ir privataus gyvenimo tema slepiasi ir mažesnės temos, pavyzdžiui, personažai, kuriuos mes matome buityje, jų vidiniai pasauliai, kas jie yra, galbūt tai, kas jie nori būti, jų santykiai.

Čia taip pat svarbi menininko dispozicija, tas parsidavinėjimas, privataus gyvenimo aukojimas dėl viešumo, žiūrovo dėmesio. Mano tikslas šiame projekte visgi yra, kad žiūrovas kuo daugiau kartų grįžtų prisijungti, o ne žiūrėtų į mus visą dieną.

Kalbant apie menininko poziciją, man svarbu ir laužyti menininko mitą, nustoti jį romantizuoti, nes jo veikla yra toks pats darbas, kokį dirba bet koks kitas žmogus kiekvieną dieną. Lygiai taip pats aš kas dieną sėdžiu ir groju, repetuoju, mokausi groti.

 

Esi muzikos atlikėja, o šioje transliacijoje tampi performere. Prisiimi naują vaidmenį, kuris nebuvo tau būdingas iki šiol. Juolab, kad čia veiksi kartu su aktoriais, šokėjais. Kaip jautiesi šiose aplinkybėse?

Kai atlieki muziką, esi vienas ant scenos, priešais žiūrovus. Vienam kūrėjui svarbiau, kaip jis atrodo, o kitam – ką jis perduoda. Nors koncerto metu aš galvoju apie savo išvaizdą, šviesą ir kitas detales, bet visgi man svarbiau perduoti žinutę muzika. Čia viskas vyksta visai kitaip, nes aš tampu lygiaverte atlikėja, kuri turi ir kitų užduočių, ne tik sugroti kūrinį. Bet savo vaizduotės pagalba aš patikiu, jog esu namie ir nebematau, nebeįsivaizduoju žiūrovo, kurio negaliu ignoruoti koncerto metu. Tad čia aš groju savo kambariokams, o ne žiūrovams. Nors juos irgi prisimenu, apie juos pagalvoju.

 

Britų menininkė Ju Row Farr („Blast Theory“) buvo „Sirenų“ pasiūlyta šio projekto mentorė. Kaip sekėsi bendradarbiauti?

Jau anksčiau dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose mes susidraugavome. Man jos projektai atrodė labai artimi, tad toliau bendrauti sekėsi tikrai gerai. Nuo pats pradžių buvo tas ryšys. Ju buvo dar vienas žmogus iš šalies. Saulė čia dirbo su aktoriais, manimi, o su Ju kalbėdavome apie bendrus dalykus. Ji uždavė daug probleminių klausimų susijusių su imersiniu teatru. Pavyzdžiui, sakau Ju, jog bijau chat room, nes bijau klausimų iš žmonių. Ji man patarė, kad susirašyčiau klausimus, kurie man baisiausi. Šį savo pavyzdį galiu papasakoti kitiems projekto dalyviams, kuriems galbūt irgi kyla panašios baimės.

Saulė ir Ju mane labai daug ko išmokė. Jeigu aš šį performansą daryčiau viena, tai tiesiog būtų taip, jog aš atsisėsčiau ir pagročiau priešais kamerą. O štai dabar mes turime vizualų kūrinį.

 

„Synth porn“ transliaciją galima stebėti nemokamai 24 valandas per parą specialiai performansui sukurtoje internetinėje svetainėje www.synthporn.tv. Transliacija vyks Iki spalio 11 d. 23:59. O virtualus muzikinis performansas bus rodomas spalio 10 ir 11 dienomis, 19:00.

 

Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Rimgailė Renevytė

                   

Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorius: VšĮ „Vilniaus festivaliai“

Bilietai