2020-10-03

Šiandien ir rytoj „Sirenų“ festivalio žiūrovai dar gali pamatyti imersinį spektaklį – žaidimą „NO FAKE*“. Tai – trečiasis „Sirenų“ pagrindinės programos darbas. Tado Montrimo režisuojamas „NO FAKE*“ nagrinėja visuomenės ir individo santykius iškreiptos informacijos realybėje. Projekto kūrybinė komanda gilinasi į melo, manipuliacijos reiškinius, provokuojančius destruktyviai veiklai: kaip išgalvota tiesa tampa masių agresijos priežastimi? Ar galima tiesiog ignoruoti melagieną ir kaip tai gali peraugti į abejingumą tikriems faktams? Apie spektaklį – žaidimą  pasakoja režisierius Tadas Montrimas.

 

„NO FAKE*“ pavadinime pažymėta žvaigždutė, kuri niekada taip ir nebuvo paaiškinta žiūrovui. Dažniausiai užraše naudojama žvaigždutė nuveda mus iki teksto apačios, kur galima rasti paaiškinimą. Kas už „NO FAKE*“  žvaigždutės visa šį laiką slypėjo?

Iš tiesų, tai labiau kaip paradoksas. Pavyzdžiui, mes sakome, kad tai yra tiesa ir dedame žvaigždutę, kuri paaiškina, jog tai yra melas. Gaunasi toks uždaras ratas. Tad, no fake su žvaigždute reiškia tarsi yra tam tikrų papildomų sąlygų, tam tikra papildoma informacija ir nebūtinai no fake reiškia, jog nėra fake‘o. Kartu tai tarsi žaidimas žodžiais, simboliais.

Mes gyvename tokiame pasaulyje, kur tokių žvaigždučių yra visur, tiesiog jų daug kur neberašo. Kai ant pakuotės rašo pienas, kai kur turėtų būti žvaigždutė, nes tai iš tiesų nėra pienas, o tik miltelių ir vandens mišinys. Tad kasdienybėje aiškumo dėlei tų žvaigždučių turėtų būti ir daugiau.

 

Kiek praplėskime turinį. „NO FAKE*“ pavadinimas byloja apie galimas tikrumo / netikrumo paieškas. Tačiau anksčiau esi užsiminęs, jog šiame spektaklyje sieki analizuoti psichologinę tiesos ir melo pusę. Kaip tai atsispindi Tavo darbe?

Kurdami spektaklį atradome: neutralius faktus pateikus tam tikroje šviesoje sulaukti reakcijos. Tai reiškia, jog nėra labai sudėtinga žaisti žmogaus jausmais. Viskas priklauso nuo aplinkybių. Tas žaidimas su psichologija yra gana sudėtingas dalykas ir galbūt kai kas mūsų dar nėra iki galo atrasta ar galėtų būti pateikta subtiliau. Tai yra paieška kalbos, formuluotės. Iš esmės stengiamės gilintis į psichologiją, kaip apskritai yra kuriamas fake‘as, kodėl kažkokią nuorodą facebook‘e mes spaudžiam arba kodėl nespaudžiam, kodėl kažkuo dalinamės, o kažkuo ne. Atradome tokį keistą dalyką – paprastas žmogaus vidinis veiksmas, pakomentuotas kažkokia žinute, tampa visai nepaprastas, o kažkokiu įtartinu, sudėtingu dariniu. Visuomenėje mes dažnai esame situacijose, kuriose tarsi nieko tokio ypatingo nedarome, tačiau jeigu kažkokiu tiksliu žodžiu mus pakomentuotų, mes taptume įtartini ir kažkokie unwelcome.

 

Jau ne pirmą kartą statai spektaklį, kuris paremtas imersinio teatro principais. Kodėl ši forma Tave taip traukia ir domina?

Galbūt dėl to, kad man pačiam įdomu plėsti teatro ribas. Pačiam yra tekę dalyvauti tokiuose įtraukiančiuose darbuose. Todėl orientuojuosi į patirtį kūnu, judesiu. Toks patyrimas šiandien atrodo labai reikalingas, kai didžioji dalis dienos praleidžiama sėdint. Ir valgom tik tai, kas mums paduodama. O būtent imersiniame teatre gali priimti sprendimus, kur kažkas priklauso tik nuo tavęs. Galbūt tai būdas grąžinti tiesą – jeigu mes kažką darysime, tai galbūt kažkas ir keisis. Ir kad viskas iš esmės priklauso nuo mūsų. Nuo to, kaip mes veikiame ir ką darome. Tai galimybė būti nepriklausomu. Nebūti vienu iš nematomų žmonių tamsioje salėje. Mane labai žavi galimybė likti unikaliam.

Man labai įdomus imersinis teatras, tad visada kurdamas manau, jog atsiras žmonių, kuriems tai irgi pasirodys įdomu.

 

Tačiau yra žiūrovų, kurie sužinoję, jog tai bus imersinio teatro spektaklis, į jį eiti atsisako. Tokiu atveju žiūrovo įtraukimas tampa priežastimi nedalyvauti. Toks žiūrovas nenori būti pastatytas į nepatogią situaciją. Labiau už viską nesinori to nejaukumo. Kaip į tai žiūri savo kūryboje? Ir kaip stengiesi provokuoti arba ne šias emocijas žiūrovo atžvilgiu?

Visą laiką galvoju apie žiūrovą. Tikrai neturiu tikslo jo sugėdinti ar iššaukti gynybinę reakciją. Man asmeniškai nepatinka spektaklis, kuriame visi sėdi, o prie manęs priėjęs aktorius tempia į sceną. Aš tampu išskirtinis, vienas tarp aktorių. Tačiau kai yra minia, pavyzdžiui, ekskursija ir gidas paprašo nufotografuoti visus prie bokšto – tuomet nėra jokios gėdos. Manau, kad tiesiog yra skirtingi įtraukimo lygmenys. Šiame spektaklyje yra tam tikros užduotys, kurias atlieka žiūrovai, tačiau jos yra labai aiškiai suformuluotos. Tačiau čia veikia minia, ne individai. Peržiūroje dalyvavo mano bičiulė, kuri turi didelę scenos baimę. Tačiau gavusi užduotį nueiti prie stalo ir nupiešti kažką, kol kiti to paties nedaro, ji pasijuto atradusi kažkokių naujų jėgų. Niekada nemanė, jog gali būti prieš grupę žmonių ir viena daryti kažką, o šiame spektaklyje jai tai patiko. Mano tikslas yra pasiūlyti žiūrovui naują patirtį, tačiau ne tokią, kuri jam įvarytų kompleksą neiti į teatrą. Tačiau aš visiškai suprantu, kad yra skirtingų žiūrovų. Juk batai taip pat yra skirtingų dydžių, nes tiesiog visi turi skirtingas kojas.

Aš jokiu būdu nekuriu absoliutaus teatro. Tokio net negali būti. Kaip nėra universalaus maisto visam pasauliui. Tai tas pats, man atrodo, ir teatre.

 

Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, kokie iššūkiai buvo didžiausi dirbant prie šio projekto? Kaip dabar atrodo, su kuo buvo sunkiausia susidoroti?

Iš tiesų, šis projektas buvo sunkiausias, kokį man teko įgyvendinti. Galvojant ir apie jėgas, kurias skyriau šiam spektakliui, ir apie pamokas, kurias teko išmokti – jos buvo didžiausios. Darant eksperimentą visada sužinai kažkokių dalykų. Prieš tai atrodė, kad labai daug žinau šioje sferoje, bet kai pradėjome gilintis tapo aišku, kad tai yra visiškai neišnaršyti plotai. Ką reiškia teatras ir kaip kuriamas teatras be žiūrovo? Visi žiūrovai yra labai skirtingi, tad čia kyla klausimas, kaip rasti ir sukurti kalbą, kuri būtų suprantama daugumai. Kaip parašyti aiškiai, bet trumpai, kad suprastų visi. Ieškojimas, kaip formuluoti, ieškojimas tikslių žodžių – tai buvo itin sudėtingas dalykas. Tad tobulinimas šios, mūsų vadinamos, socialinės simuliacijos, vyks nuolat. Toks lyg update‘inimas. Nes tai yra labai subtilūs dalykai. Norint išsiaiškinti, kaip žiūrovas supranta, reikia siekti tikslumo. Manau, kad po kiekvieno spektaklio aptarinėsim, kas įvyksta, o kas neįvyksta. Šis spektaklis bus labai gyvas procesas.

 

Kurdamas šį spektaklį bendradarbiavai su „Sirenų“ pasiūlytu mentoriumi Matteo Lafranchi („Effetto Larsen“, Italija). Kaip jums sekėsi bendrauti, kokių idėjų, impulsų atradote kartu?

Iš tiesų, buvo labai įdomu. Tai, ką aš darau, galima vadinti spektakliu be žiūrovų. Susirinkę visuomenės nariai patys sukuria kažkokį veiksmą. Matteo išties labai daug dirba šioje sferoje, tad gavau labai daug įvairių minčių, kai mes spręsdavome, kaip padaryti vieną ar kitą sceninį sprendimą. Kadangi jis turi labai daug patirties darbe su auditorija, tai sulaukėme įvairių pasiūlymų, patarimų. Nors italų ir lietuvių auditorijos tikrai skirtingos, tačiau yra tam tikri universalūs dalykai. Matteo išties padarė nemažą įtaką šiame mano darbe. Jis buvo tikras mentorius, užduodamas teisingus klausimus, nesiūlydamas tikslių atsakymų. Jis dalindavosi patirtimi, leisdamas man spręsti. Matteo atkreipė mano dėmesį į dalykus, kuriuose aš neturėjau tiek patirties.

 

Koks bus šio spektaklio tolimesnis likimas?

Manau, kad spektaklis tikrai gali gyvuoti. Matau jį kaip spektaklį, tinkamą festivaliams, nes nebūtų sudėtinga jį išversti ir pritaikyti užsienio publikai. Ir forma, ir turinys yra gana unikalūs. Tad matau šiam spektakliui erdvės teatro padangėje.

Imersinis spektaklis – žaidimas „NO FAKE*“ bus rodomas spalio 3 ir 4 dienomis 17:30 ir 20:00 val. Menų spaustuvės juodojoje salėje.

 

Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Rimgailė Renevytė

 

Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorius: VšĮ „Vilniaus festivaliai“

Bilietai