Gintaras Sodeika: man lengviau įvardinti tai, kas „fabrica“ nėra

2020-10-08

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ priėjo paskutinį etapą: dar tris dienas bus galima apsilankyti festivalio renginiuose. Šiandien (spalio 8 d.), 17:00 Jono Meko vizualiųjų menų centre, kūrybines idėjas suvieniję trijų kartų ir skirtingų sričių menininkai – teatro režisierius Naubertas Jasinskas, vizualiųjų menų kūrėjas Tadas Černiauskas bei kompozitorius Gintaras Sodeika, atidarys teatrinę instaliaciją „fabrica“.

Instaliacija bus erdvės, objektų ir garsinės patirties sintezė, kurioje įvairiomis vizualinėmis priemonėmis pasakojama niekad nesibaigianti, į begalinį ciklą panirusi istorija: žmogaus gyvenimą kurianti rutina ir nuolat joje pasikartojantys elementai. Prieš teatrinės instaliacijos „fabrica“ atidarymą – pokalbis su kompozitoriumi Gintaru Sodeika.

 

Jono Meko vizualiųjų menų centras anksčiau buvo Gynėjų gatvėje – moderniame pastate. 2016 m. persikėlėte į šią, itin kontrastingą erdvę. Kiek pati erdvė lemia kūrybinius procesus?

Iš tiesų, skirtumas tarp šių erdvių yra gana didelis. Tačiau pasakojimą reikėtų pradėti nuo žmonių, kurie daug laiko praleido su Jonu Meku Niujorke, nes būtent jie visi kaip vienas tvirtina, jog ši erdvė pati tinkamiausia Jono Meko centrui. Jų nuomone, ši erdvė primena tą tikrąja niujorkietišką undegroundinę galeriją, kurioje dėmesys teikiamas ne glamūrui, ne prašmatniam lankytojų pasitikimui, o turiniui ir esmei.

Grįžtant prie Gynėjų gatvės galerijos – ji buvo erdvesnė, patogesnė ir ploto prasme, ir sienų. Tačiau lokacija, mano nuomone, nebuvo gera. Negerai būti atitolus nuo centrinės miesto dalies.

Ši erdvė šiek tiek diktuoja Meko centro veiklos kryptį. Jeigu Gynėjų gatvės patalpose galėjome eksponuoti savo vertingosios kolekcijos eksponatus, nes ten buvo ir saugu, ir šviesu, ir tinkama klimato kontrolė, tai šioje galerijoje tų eksponatų rodyti dar negalime dėl nepakankamo saugumo, dėl netinkamos drėgmės. Tačiau tai mes darome kitose erdvėse, nes esame gana dažnai kviečiami ir į užsienio parodas, pavyzdžiui į Venecijos architektūros bienalę. Tai išėjo, jog pastaraisiais metais mūsų kolekcijos dažniau eksponuojamos užsienyje, nei Lietuvoje.

Savo eksponatus saugome Martyno Mažvydo bibliotekoje, tad per metus vieną ar du kartus surengdavome parodas pačios bibliotekos erdvėse.

O šioje erdvėje daugiau rengiame užsienio ir Lietuvos įvairių kartų menininkų parodas, kurios siejasi su Fluxus tema, Jono Meko filosofija. Mes nerengiame žanrinių t. y. tapybos, fotografijos, skulptūros parodų, nes mums svarbus čia pats turinys, kiek jis atliepia Meko idėjas.

 

Kodėl šioje erdvėje atsidūrė „fabrica“ – ar dėl pragmatinių, ar dėl idėjinių sumetimų?

Atviras „Sirenų“ kvietimas, kuriame dalyvavome, norint įgyvendinti šį projektą, reikalavo visų komponentų – ir idėjos, ir erdvės. Dalyvaudami atrankoje turėjome idėją, tačiau dar neturėjome idėjos apie erdvę. Galeriją pasiūliau tarsi pusiau juokais, o Naubertas ir Tadas tai priėmė visiškai rimtai. Ir kuo toliau, tuo labiau tapo aiškiau, ką padaryti, kaip padaryti, kad ši erdvė „suveiktų“. Ir štai esame galerijoje, kur bandome apgyvendinti „fabricą“.

 

 Projekto pradžioje tarsi atsisakėte vaidmenų (kuris bus režisierius, kuris scenografas ar kompozitorius). Svarbesnis buvo idėjos įgyvendinimas. Tačiau Jūs vis tiek pagrinde atliepsite muzikinę, garsinę „fabrica“ pusę.

Taip, nors buvo mąstoma ir fantazuojama bendrai, bet materialius dalykus atliekame pasiskirstę pagal savo temas. Muzikinė užduotis ir sprendimas šiuo atveju mane labai intrigavo. Nes pats sumanymas ir jo įgyvendinimas labai pasikeitė nuo pirminės idėjos. Kol kalbiesi apie tai, atrodo vienaip, nes mintimis gali daug prikurti, bet ateina laikas, kaip sako aktoriai, stotis ant kojų ir veikti. O atsistojus ant kojų galimybės nebėra tokios, kaip mūsų vaizduotėse. Ir čia, mano galva, Naubertas rado gana racionalų ir įdomų sprendimą – atsisakyti tekstinės dalies. Viskas susikoncentravo į plastinę išraišką, jos skaitmenizavimą (kas yra dar nematytas dalykas mūsų teatre), garso takelį ir visą scenovaizdį, kuris dalinasi į dvi dalis: į „virtuvę“, ir į rezultatą, kas buvo sukurta toje virtuvėje.

Garso takelis buvo man įdomi užduotis, nes pagal visą dramaturginę veikalo ašį jis yra ir archajiškas, ir turintis begalybės bruožų: nesibaigiantis, ir pakankamai modernus, ir kosminis. Bandymas ieškoti šių skirtingų dalykų kaip visumos, buvo gana nelengvi ieškojimai, tačiau ir labai įkvepiantys. Tad, man atrodo, jog mes turime rezultatą, kuriame esama ir archajikos, ir šiuolaikinės elektronikos, ir futuristinio skambesio. Daug sluoksnių, su kuriais buvo dirbta gana intensyviai.

 

Kokius žanrus matote „fabrica“ visumoje?

Tiesą sakant, man pačiam vis dar įdomu tame dalyvauti ir matyti, stebėti ir susitikti su tuo, kas gaunasi. Galbūt lengviau man įvardinti tai, kas „fabrica“ nėra, nei kas yra. Man atrodo, jog tai nėra įprastas teatras. Tai nėra įprasta video instaliacija, nėra ir performansas. Bet tai yra įvairius menus sintetinant sukurta vizija, kurioje geriausia būtų, jeigu lankytojas pirmiau pastebėtų ne mediją, o tai, kokias žinutes jis gauna per šį kūrinį. Tai man yra svarbiausia. Ir jeigu jis ras praeities ir ateities sintezę, kas, mano galva, yra čia įdomiai užkoduota, aš laikysiu, jog komunikacija su žiūrovu mums pavyko.

Dėl „fabricos“ žanro turbūt būtų galima ilgai ginčytis – ar tai bus teatralizuota instaliacija, ar skaitmeninis teatras. Čia turbūt teatro kritikai nuspręs.

 

Ar menininkui svarbu būti suprastam žiūrovo? Ar jums kaip kūrėjui tai svarbu?

Manau, kad sąžiningas menininkas sau tą klausimą kelia. Ir jam pačiam svarbu turėti atsakymą į šį klausimą. Aš skirtingais savo karjeros etapais įvairiai galvojau. Šiandien aš esu įsitikinęs, jog menininkas turi būti suprastas ir jis turi dėti pastangų, kad jis būtų suprastas. Menininkas negali siųsti žinučių sau. Jis turi tas žinutes, jis jas žino. Todėl siųsti žinutes sau nėra daug pramės.

Labai gerbiu visus menininkus. Net ir tuos, kurie teigia, jog jiems nesvarbu būti suprastiems. Tuomet turbūt jiems būtų nesvarbu, ar jie rodo savo kūrinius, ar ne. Čia kaip ir visose žmonių veiklos srityse – jeigu esi sąžiningas tame, ką darai, tada viskas yra žymiai aiškiau. Tada žinai ir ką darai, kaip darai, dėl ko darai, ir ko iš to tikiesi. Sąžiningumas gali padėti suvokti, jog esi ne tame kelyje. O suprasti tai laiku yra didelė vertė.

Lietuviai ir kinai turi vieną bendrą patarlę. Visi mes žinome posakį „nemesk kelio dėl takelio“. O kinai čia dar turi tęsinį, jie sako: nemesk kelio dėl takelio, nes kai grįši į kelią, tęsi jį nuo tos vietos, kur metei.“ Kampo nenukirsi.

 

Teatrinė instaliacija „fabrica“ veiks Spalio 8-10 dienomis, 17-21 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8). Bilietus platina Tiketa ir Teatrai.lt.

 

 Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Rimgailė Renevytė

 

Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Organizatorius: VšĮ „Vilniaus festivaliai“

 

 

Bilietai