2020-09-16

 

Festivalis, kurį parengėme jums šiemet, nebus toks, kaip kasmet.

Šiemet jis – su vaizdu į sieną.

Sienos veikia. Jos atskiria ir saugo, suburia, bet ir įžiebia konfliktus, dalina į „mes“ ir „jie“, priverčia būti vienoje iš pusių. Taip buvo (beveik) visuomet: žmonių įgūdžiai statyti sienas tobulėja jau daugiau nei 20 000 metų, progresas čia puikiai matomas. Prisiminkime Didžiąją Kinijos sieną, Berlyno sieną, geležinę uždangą, tvorą, kuria apsijuosė Vengrija, kad apsisaugotų nuo pabėgėlių ir migrantų, sieną tarp JAV ir Meksikos bei Trumpo pasakymą „Walls really work“, Palestiną nuo Izraelio atskiriančią 708 km ilgio barikadą ir šalia jos Betliejuje įkurdintą Banksy’io „Walled Off“ viešbutį, kuriame visi kambariai –  su „vaizdu į sieną“.

Šiandien, kilus pandemijai, kalbame apie sienas, kurios saugo nuo nematomų priešų, o jie daug klastingesni. Kokias sienas galime pasistatyti, kad apsaugotume savo kūnus nuo nematomo viruso invazijos? Beveik per dieną užsidarė mokyklos ir kavinės, biurai ir galerijos, oro uostai ir teatrai. Iškilo sienos ten, kur vaikščiojom kasdien, atsivėrė atstumai ten, kur pasiekdavom ranka. Visa tai atskyrė mus nuo taip gerai pažįstamų objektų ir žmonių, nuo savo pačių susikurtos rutinos, ritualų, kasdienybės. Sienos atskyrė festivalių rengėjus nuo užsienio kūrėjų ir spektaklių. Tačiau ar esama sienų, kurios gali mus apsaugoti nuo sąmokslo teorijų, hibridinių karų, baimių, nesantaikos, priešiškumo kitaip mąstančiam?

Šiemetinėse „Sirenose“ su būriu talentingų Lietuvos kūrėjų nersime į šią temą: ieškosime rutinos ir ritualų, kurie mus gelbėja sutrikus, ieškosime kelio pasimetusiems pasaulyje, somnambuliškai vaikštinėjančiais tarp istorijos ir dabarties, taip pat su tais, kurie džiaugsmingai ištrina ribas tarp intymumo ir viešumo. Festivalyje pristatysime šešis kūrinius, atrinktus siekiant grąžinti į teatro vyksmą gyvą kontaktą, kurio mums taip trūko pastaruoju metu. Kontempliuodami vaizdą į sieną, kuris šiuo metu neišvengiamas, norime paanalizuoti „unwelcome“ būsenas – kai jaučiamės nelaukiami, nereikalingi, atstumti, nematomi, nesantys.

Pasauliui besikeičiant tokiu greičiu kaip šiandien, visai gali būti, kad tai, ką rašau šiandien, visai kitaip atrodys tądien, kai tai skaitysite jūs. Lieku atvira nežinomybei ir tikiuosi, kad jūs liksite atviri mūsų pasirinktam keliui šiemet pakeisti „Sirenų“ programą iš pagrindų ir atsiverti pokyčiams.

 

Kristina Savickienė

Festivalio meno vadovė

 

Pagrindinė festivalio programa

Festivalio klubo programa

 

 

 

Bilietai