Eglės Mikulionytės monologai išsirikiuos kiosko lentynose
2020-09-30
Nuo šiandien, rugsėjo 30 d., Vilniaus Rotušės aikštėje 18:00 val. pradės veikti „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kioskas, kuriame aktorė Eglė Mikulionytė vienam žiūrovui pardavinės vienos minutės monologus. Tai – antrasis „Sirenų“ pagrindinės programos darbas. Kiosko idėjos autoriai – scenografas, fotomenininkas Liudas Parulskis ir aktorė Eglė Mikulionytė – sako siekiantys išryškinti vartojimo kaitos bei postkarantininio socialinio bendravimo tendencijas šiuolaikinės kultūros lauke ir žada sukurti neagresyvią nostalgijos aurą. Improvizacinis teatrinis perfomansas „Lūkesčiai ir kitos prekės“ skirtas kiekvienam, kuris pandemijos sąlygomis nori saugiai apsilankyti teatre. Likus vos pusdieniui iki pasirodymo pradžios, aktorė Eglė Mikulionytė pasakoja, su kokia kioskininke susidurs žiūrovas.
Egle, su Liudu Parulskiu jau esate bendradarbiavusi anksčiau, rengiant visai kitokį kiosko projektą. Ten, už kiosko maketo stiklų, Jus stebėjome video projekcijos pagalba. Papasakokit, koks buvo tas bendradarbiavimas. Ką ten veikėte?
Ten buvo du kioskai ir dvi kioskininkės, kurias abi aš ir vaidinau. Tai Sąjūdžio laikas, socializmas keičiasi į kapitalizmą. Ir kioskininkės ten tokios naivios, jos ir džiaugėsi, ir dainavo. Viena pardavinėjo plokšteles, kita – cigaretes. Jos juk pirmosios pardavėjos, pirmosios kapitalizmo gairės.
Šį sykį kioskininkės vaidmenyje Jus sutiksime gyvai. Ar ši kioskininkė turės buvusios kioskininkės (tiksliau, dviejų) bruožų? Kuo ši kioskininkė bus kitokia?
Tos dvi kioskininkės buvo ryškesnės, čia, manau, personažas bus paprastesnis, nes reikės ir realiai bendrauti su žiūrovu. Svarbu išgirsti pirkėją – žiūrovą, juk jam reikia sugebėti parduoti prekę.
Iš maketo kioskui persikėlus į realių išmatavimų statinį, Jūs taip pat išgyvenote kioskininkės transformaciją. Kioskas Rotušės aikštėje jau pastatytas. Ar jis atliepė Jūsų įsivaizdavimus? Ar jūsų kuriamas personažas ten jau įsikūrė?
Kai atkeliavome į Rotušės aikštę, pasijutome labai mažučiai su tuo kioskiuku. Visi mano užmojai labai sumažėjo ir praktiškai sugrįžau į tą pačią nykštukinę kioskininkę, kurią Liudas kažkada filmavo. Kol kioskas buvo gaminamas, kol jis buvo uždaroje erdvėje, buvome labiau sparnus pakėlę, nei atsidūrę šalia Rotušės. Tai lyg pirmieji verslininkų žingsniai, kai ambicijos daug didesnės už realybę.
Kokia tvarka kioskininkė priims pirkėjus? Ką reikėtų žinoti atkeliaujantiems iki „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kiosko?
Manau, jog daug žinoti nebūtina. Nebent žiūrovai atpažins šio kiosko pačią pradžią. Sovietmečiu kioskuose buvo prekiaujama spauda ir ledais, o čia tas kioskas, kuriame buvo galima įsigyti kur kas daugiau prekių. Įdomiausia tai, kad kioske galėjai nusipirkti visko po vieną daiktą. Pavyzdžiui, vieną cigaretę, vieną kramtomąją gumą. O dabar – vienas aktorius, vienas monologas vienam žiūrovui.
Vienos svarbiausių „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kiosko prekių – monologai, kuriuos akis į akį suvaidinsite vienam žiūrovui. Kiek monologų bus išrikiuota kiosko lentynose? Kaip juos atsirinkote?
Monologai bus devyni. Norėjome turėti daugiau, tačiau kadangi ir garsą, ir šviesą turėsiu sureguliuoti pati, tad stengėmės viską apgalvoti. Veiksmo bus tikrai daug, tad išsirinkome devynis monologus kurie atitinka ir kiosko pavadinimą – „Lūkesčiai…“. Vis tiek tai yra savotiška nostalgija. Yra tiek daug senų spektaklių, kurie tuo metu buvo korifėjiniai, nostalgija tikrai išlikusi ir tų spektaklių žiūrovams. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Senė“. Tada buvome tik antrame ar trečiame kurse, puikiai prisimenu mūsų pačių būseną, kaip sparnai buvo iškelti, kad pereinam į kitą lygmenį
Manau, kad jeigu žiūrovas prisimins to laikmečio spektaklį, tuomet rinksis būtent tą monologą iš senųjų Koršunovo spektaklių. Tiems, kurie apskritai nieko nežino, jiems bus tiesiog įdomu. Liudas gerai tai įvardijo, tai bus lyg užsukus į „McDonalds“.
Pasikeitimų metu menas užima labai svarbią vietą. Sąjūdžio laikais mes puikiai supratome, kokie mūsų norai ir siekiai. O šią dieną esame pasimetę, nežinome, ko norime, juk sunku net išsirinkti už ką balsuoti.
Vienam žiūrovui bus skirtas visas Jūsų dėmesys, tai intymus susidūrimas. Kaip jūs tai įsivaizduojate, ar nesibaiminate? Kaip manote, ar pasikeis monologas, susidurdamas tik su vienu žiūrovu ypatingai intymioje aplinkoje, kai įprastai jis skambėdavo pilnai salei žiūrovų?
Tiesa, buvo minčių apie tai, jog žiūrovas gali pakeisti improvizacijos tėkmę. Tačiau nebus tam laiko. Ir nepatogu ilgai žiūrovui būti – žiūrovas bus susirietęs, susilenkęs, o aš patogiai sėdėsiu.
Svarbiausias kiosko momentas – perėjimas iš socialistinio mąstymo į kapitalistinį.
Kokios nuotaikos prieš pasirodymą?
Idėjų prasme jau nieko nebeprirepetuosi. Dabar laukia techniniai dalykai, kuriuos reikia greičiau įvaldyti. Vyksta susipažinimas su įvairiais, slaptais kiosko mygtukais. Jie bus tamsoje, tad čia bus toks aklos varnos šokis. Bet tai irgi yra įdomu!
Vilniaus Rotušės aikštėje įsikūręs „Lūkesčiai ir kitos prekės“ kioskas veiks rugsėjo 30 – spalio 2 dienomis nuo 18:00 iki 21:00 val. Bilietus bus galima įsigyti tik renginio metu.
Parengė Ugnė Kačkauskaitė ir Rimgailė Renevytė
Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Organizatorius: VšĮ „Vilniaus festivaliai“
