Mes nuolat ieškome ryšio su kitais – šeima, draugais, bendradarbiais, kalbamės ir sekame socialiniuose tinkluose netgi visai nepažįstamus žmones, skaitome seniai mirusių žmonių užrašytas mintis. Komunikuojame žodžiais, vaizdais, gifais, muzika, morzės abėcėle, aliarmais, šūviais, naujienomis televizijoje, skelbimais, fake naujienomis ir veido mimikomis.

Visa tai mums padeda suprasti aplinkinį pasaulį, mūsų ryšį su juo ir aplinkinių intencijas mūsų atžvilgiu. Padeda saugotis, išgyventi, kaupti žinias, o tada jas perduoti, nes informacija – mūsų pasaulio valiuta.

Laiškai, telegramos, faksimilės, skambučiai telefonu, sms žinutės, elektroninis paštas, skaipas, socialiniai tinklai – mūsų komunikacijos priemonės nuolat tobulėja ir greitėja, mes vieni kitus jau galime pasiekti bet kur ir bet kada. Būti ryšyje, būti be ryšio – tai du esminiai poliai, nusakantys šiandieninio žmogaus paradigmą.

Formuodami šių metų “Sirenų” programą, galvojome apie tai, koks šiandien yra ryšys tarp kartų ir kaip viena karta perima tai, ką sukaupė ankstesnioji. Kaip kiekviena karta su įniršiu dekonstruoja praeitį, o tada iš tų pačių elementų kuria savo dabartį ir projektuoja ateitį. Diskutavome, kodėl kiekviena karta save laiko nesuprastąja.

Atsispirdami nuo kartų, savo programa kalbėsime apie vaikus mūsų visuomenėje ir kaip juos mokome tapti mūsų sukurtos sistemos dalimi. Mokome juos pažinti pasaulį, grožėtis juo, brėžiame skirtį tarp gėrio ir blogio, tačiau ar visada patys tvirtai žinome kas yra kas? Ir ar tai, ko ir kaip mokome savo vaikus šiandien, rytoj nebus uždrausta įstatymų? Ar turime mokyti vaikus pritapti prie sistemos, o gal atvirkščiai – privalome juos išmokyti nepaklusti miniai, netapti konformistais, maištauti? Kaip padaryti, kad Lietuvoje atsirastų Gretos Thunberg?

Dar visai neseniai šeimose ir visuomenėse vyravo aiški hierarchinė struktūra, kuriai vadovavo “šeimos galva”. Yrant patriarchalinėms sanklodoms, pastebime, kad jaunoji karta nebeturi autoritetų. Kiekvienas jų yra ir sekėjas, ir influenceris. Tad kas gali tapti autoritetais ir mokytojais jaunajai kartai? Ir iš viso – koks šiandien yra mokytojo vaidmuo mūsų visuomenėje? Ir kaip mokyti jaunimą gyventi ateities pasaulyje, kurio negalime įsivaizduoti?

Taip, mes galime spėlioti ateitį, tačiau kaip su praeitimi? Ar ji, kaip ir mūsų atmintis, taip pat lengvai pasiduoda manipuliacijai? Ar istorija yra naratyvas, kurį kiekviena karta perkuria savaip?

Festivaliui besikeičiant, patyrus skaudžių netekčių ir pasipildžius naujais veidais, mąstėme apie kaitos tašką, kuris atsiranda pokyčio keteroje – ir kaip šis virsmas banguoja keisdamas daug dalykų aplink.

Galiausiai šių metų “Sirenų” tema – apie bandymus. Bandymus kalbėti, susikalbėti, rasti bendrų taškų. Tie bandymai ne visad pavykę. Nes kartais taip norisi pasišnekėti su tuo, su kuo jau nebegali.